Darom/juosta




Kunigo sapnas, virstantis tikrove

Daugiau kaip 20 metų vydmantiškiai kuria savo parapiją ir turi didžiausią svajonę – pasistatyti bažnyčią. Įgyvendinti svajonę jiems padeda prieš penkerius metus į šią parapiją vyskupo paskirtas kun. Karolis Petravičius. Dvasininkas ne tik savo menine prigimtimi – tapytais paveikslais ir rengiamais koncertais – renka aukas Dievo namų statybai, bet ir turi unikalią Dievo dovaną – burti apie save žmones. Poetiškos sielos Dievo tarnas net sapne matė būsimos bažnyčios vaizdą ir gintarinį altorių. Paradoksas ar ne, bet parapijos klebono sapnas virsta realybe.

 

Parapijos istorija

Vydmantai – didžiausias Kretingos rajono kaimas. Jo istorija siekia labai senus laikus. Virkštininkai, taip seniau vadinti Vydmantai, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti dar 1253 metais, tačiau Vydmantų kaimas pradėjo plėstis tik XX amžiaus viduryje. Tam įtakos turi patogi Vydmantų geografinė padėtis – netoli jūra ir žymiausias šalies kurortas Palanga, graži gamta ir šalia esantys keliai.

Vydmantai ypač išsiplėtė ir suklestėjo nuo 1980 metų. Lietuvai esant sovietinės valdžios priespaudoje, Vydmantuose įkuriamas agroprekybinis ūkis, kuriam reikėjo specialistų. Žmonės iš įvairių Lietuvos vietų kėlėsi dirbti ir gyventi arčiau jūros. Kaimas augo, jo gyventojų skaičius net emigracijos ir kaimų tuštėjimo metais didėjo.

Augo pažangus kaimas, bet nebuvo jokios patalpos susiburti tikintiesiems, aukoti šv. Mišias. 1996 m. rugsėjo 15 d. įkurta Vydmantų katalikų bendruomenė. 1997 metais Telšių vyskupas Antanas Vaičius pašventino kryžių būsimos bažnyčios vietoje. Ilgus metus tikintieji savo iniciatyva kūrė ir kuria Vydmantų parapiją. Iniciatyvinė grupė pagal panaudos sutartį iš Kretingos rajono savivaldybės gavo 1,6 ha sklypą bažnyčiai statyti kelio Kretinga–Palanga pusiaukelėje. 2016 m. liepos 5 d. Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ paskyrė kun. Karolį Petravičių pirmuoju Vydmantų parapijos klebonu.

2017 m. Telšių vyskupu ordinaru tapo Kęstutis Kėvalas. Ganytojui pristatytas architekto Alvydo Šeiboko projektas, atliepiantis vietos tikinčiųjų bendruomenės poreikius. Vyskupas K. Kėvalas, ištyręs situaciją bei pasitaręs su vyskupijos kunigų ir konsultorių tarybomis, pritarė bažnyčios statybos idėjai bei projektui ir patvirtino, kad Vydmantuose bus statoma Dievo Gailestingumo bažnyčia.

Bažnyčios poreikis

Vydmantuose dėl patogios geografinės padėties gyventojų skaičius nuolat auga. Šiuo metu gyvena apie 3 tūkst. Viso parapijai priskiriama apie 5 tūkst. gyventojų. Veikia apie 300 mokinių turinti gimnazija, vaikų darželis. Kultūros namai ir viešoji biblioteka garsėja savo renginiais, mėgėjų meno kolektyvais ir gausiu lankytojų skaičiumi. 2018 metais įkurta Vydmantų seniūnija. Ji savo globon perėmė laikinos koplyčios patalpas. „Tikinčiųjų šiame pajūrio kaime daug. Parapijoje nėra bendruomeninei maldai tinkamų patalpų, klebonijos, parapijos namų. O vieta, kur sekmadieniais susirenkama maldai, dažnai netalpina visų tikinčiųjų. Koplyčios lankytojų amžius labai įvairus, bet labiausiai ją lanko vyresnio amžiaus tikintieji bei moksleiviai, kurie neturi galimybių nuvykti į gretimas parapijas“, – portalui Budas.lt sakė Vydmantų parapijos klebonas kun. K. Petravičius.

Pasak jo, Vydmantuose gyvena nuostabūs žmonės, kurių užsispyrimas, kantrumas ir tikėjimas daro didžiulį įspūdį: „Senoji vydmantiškių karta, pradėjusi žygius dėl savo bažnyčios, dėl amžiaus ir ligų jau beturi mažai vilties išvysti savo svajonės išsipildymą, bet tiki, kad ateinanti karta galės melstis savuose maldos namuose. Ištisus tris dešimtmečius nepaliaujamai svajojama apie bažnyčią, kuri burtų ir vienytų visą bendruomenę“.

2020 m. birželio 28 d. Gailestingumo valandą (trečią val. po pietų), iškilmėms vadovaujant Kauno arkivyskupui metropolitui Kęstučiui Kėvalui ir Telšių vyskupui ordinarui Algirdui Jurevičiui, dalyvaujant gausiam prelatų, kanauninkų ir kitų kunigų būriui bei tūkstantinei tikinčiųjų miniai, pašventintas Vydmantų Dievo Gailestingumo bažnyčios kertinis akmuo ir pamatai.

Statoma iš vidaus

Pasak parapijos klebono kun. K. Petravičiaus, jau įrengti bažnyčios pamatai, tačiau dėl pandeminės situacijos ir kainų kilimo svajonė šiemet iškelti bažnyčios bokštą ir pasistatyti sienas atidėta, tačiau deramasi su rangovais ir tikimasi, kad vienaip ar kitaip pavyks pasiekti užsibrėžtus tikslus.

„Gyvenu jau 5 metus, su statyba užmiegi ir atsikeli, esi įsitraukęs į statybos procesą ir matai, kad jis daugiau Dievo darbas, negu žmogaus: kiekvienas žingsnis palydimas šv. Mišių auka ir jaučiam, kaip tai leidžia mums žengti didesniais žingsniais, nes menkiausiose situacijose kai niekas nevyksta ar sunku susiderinti, paaukoji šv. Mišių auką ir viskas tarsi stebuklingai išsisprendžia. Po mažą žingsniuką melsdamiesi žengiam toliau“, – Budas.lt sakė kun. K. Petravičius.

Kol vyksta bažnyčios bokšto ir sienų statybos užsakymo darbai, pradėta bažnyčią statyti nuo vidaus – altoriaus.

Pranašiškas sapnas

Jau dirbdamas Vydmantų parapijoje klebonas būsimos bažnyčios vaizdą matė sapne: „Prieš porą metų, naktį, sapne įeinu į bažnyčią, labai gražią ir šviesią, žinau, kad tai yra naujoji, jau pastatyta Vydmantų bažnyčia ir matau priekyje šviečiantį altorių. Nors nesimato detalių, bet žinau, kad jis gintarinis“.

Dvasininkas apie savo sapną ilgai niekam nepasakojo. Pirmasis, kuris jį išgirdo buvo arkivyskupas K. Kėvalas. „Pernai, kai buvo šventinami bažnyčios pamatai, šventėje dalyvavo naujasis Telšių vyskupas A. Jurevičius ir arkivyskupas K. Kėvalas. Pastarajam gintarų rinkėjas iš Palangos įteikė gintarinę dovaną. Tada aš pagautas sapno prisiminimo išdrįsau su arkivyskupu pasidalinti ta žinia, nors sapnais dalintis labai nedrąsu, dar labiau – su arkivyskupu, bet kadangi šis sapnas tarsi pranašiškas, jam prasitariau, kad galvoju apie gintarinį altorių, – Budas.lt pasakojo kun. K. Petravičius. – Ekscelencija sakė sumanymą laiminantis, juolab, kad čia yra pajūrio kraštas, būsiantis ir turistų traukos objektas“.

Ženklas iš dangaus

Nors ir ganytojo buvo padrąsintas, tačiau dar visus metus savo idėja dalintis su parapijiečiais klebonas nedrįso. Šių metų, liepos pabaigoje, jam dangus davė tarsi dar vieną ženklą, kaip paskatą sumanymui įgyvendinti: „Liepos 30-osios šiltą ir gražų rytą anksti atsikėlęs nubėgau prie jūros, ir pirmą kartą savo gyvenime pamačiau ant smėlio pabertus gintarus. Per kokias 20 min. pririnkau jų pilną saują“.

Saujos gintarų fotonuotrauką dvasininkas įkėlė į parapijos socialinį tinklapį ir tada jau su jo skaitytojais pasidalino sapnu. Žiniai pasklidus, per pustrečio mėnesio jau sukaupta apie 80 kg gintaro.

Toks – vienintelis pasaulyje

Pasak kun. K. Petravičiaus, gintarai atkeliauja į parapiją kaip istorijos: „ Jie senelių, prosenelių, proprosenelių, kažkam padovanoti, kaip meilės simbolis. Pvz. penkerių metų mergaitė su mama atneša savo tėvelio, jauno mirusio nuo vėžio, moterys – savo amžinybėn išėjusių vyrų surinktus gintarus... Tam tikra prasme – votai arba relikvijos. Atvyksta su gintarais žmonės, nešdami troškimą pabendrauti, papasakoti savo ir gintarų istorijas, ištroškę tikrumo, paprastumo ir noro patiems kurti bažnyčią“.

Klebono teigimu, gintarai į Vydmantų parapiją atkeliauja iš viso pasaulio vietų, kurias tik pasiekė socialinių tinklų žinia: Australijos, Anglijos, Airijos, Amerikos. Prie žinios skleidimo spalio 30 d. prisidės ir LNK televizija, unikalaus gintarinio altoriaus istoriją paskelbdama vakaro žinių laidoje.

Pasak idėjos autoriaus, nors Gdanske (Lenkija) yra didžiausias pasaulyje gintarų altorius, tačiau toks Vydmantuose – po gabaliuką žmonių su meile suneštas – bus vienintelis pasaulyje.

Dvasininko teigimu, buvo siūlymų pigiai nupirkti gintarus, tačiau to atsisakyta: „Svarbu kad su meile atneštas, nors ir nedidelis gabaliukas. Esmė – visa Vydmantų Dievo Gailestingumo bažnyčia sunešta su meile“.

Laikinas altorius

Anot klebono, nemažas kiekis gintaro, sudėtas į indus, supiltas į maišus ir laikomas koplyčioje, neatrodė gražiai: „Su bažnyčios statybos tarybos pirmininku Virginijumi Japertu nusprendėme padaryti gintarui stiklinį indą, tačiau įgyvendinta miestelio bendruomenės pirmininko Simo Končiaus – padaryti laikiną stiklinį altorių – idėja. Menininkas Andrius Girskis laikiname altoriuje sumontavo rėmą, kurį papuošė 16 kaladėlių, už kurių, man nežinant, priklijavo lapelius su užrašytomis svajonėmis. Aš tikiu, kad viena iš svajonių – pastatyti bažnyčią“.

Menininkų išmonė

„Dar tik pradžia, nes pagrindinis altorius nebus rengiamas tol, kol neiškils pati bažnyčia. Tada su meistrais ir menininkais matysim, ką galima iš turimo gintaro padaryti. Dalį prastojo gintaro ketinama išlydyti ir padaryti altoriaus sienas, o papuošalus, suaukotus žmonių, meniškai įkomponuoti. Dabar dar viskas procese. Variantų daug, pasirinksim optimaliausią“, – planais dalijosi klebonas.

Dievo ženklas

„Statybų kelyje tarsi matau, kad Dievas nenori greitos statybos, o nori, kad kuo plačiau ir garsiau būtų paskleista Jo Gailestingumo žinia ir, kad kuo daugiau žmonių turėtų galimybę prisidėti prie šio, stebuklingo, projekto, – įsitikinęs kun. K. Petravičius. – Jaučiu, kad prisidėję vienaip ar kitaip žmonės prie bažnyčios statybos, liudija apie stebuklus, įvykusius jų gyvenime. Tokie liudijimai yra neįtikėtini. Jau čia ir dabar Dievas neša atlygį“.

Dvasininkas teigia ir pats patyręs mistinių išgyvenimų, ne tik sapne, bet ir dar prieš paskyrimą į Vydmantus: „ Kodėl aš neatsisakiau šito sunkaus paskyrimo?! Esame prisiekę vyskupui paklusti ir nelabai galima rinktis, kur nori ar nenori, tačiau toks specifinis dalykas, kaip statybos – rimta priežastis atsisakyti. Juolab, kad aš esu labiau meniškos prigimties žmogus, negu statybininkas“.

Dievo tarnas įsitikinęs, kad tai įvyko neatsitiktinai: „ Dar prieš paskyrimą, su keletu kunigų važiavome pro Vydmantų pievą ir tada garsiai pamąsčiau, kodėl nestatoma čia bažnyčia?! Tokia graži vieta. Jau 20 metų stovi kryžius. Neužilgo gaunu vyskupo dekretą, kuriuo skiria mane statyti Vydmantuose bažnyčią. Tai vėlgi tarsi paties prisišnekėjimas, kurį prisiminiau, gal po pusmečio atvykęs į Vydmantus“.

Paskirtasis parapijos klebonas nebuvo tinkamai sutiktas, nebuvo, kur apsistoti. Pirma jo naktis buvo palapinėje pajūryje. „Nesureikšminu to, buvo vasara, gražu. Paskui pusmetį keliavau iš namų į namus, kol galiausiai apsistojau vienoje vietoje, – sunkios pradžios prisiminimais dalijosi kun. K. Petravičius. – Atvykau: pieva, laukas, kelias į Kretingą ir Palangą, kryžius... Kaip romantinis eilėraštis. Va tau, poetinės dvasios žmogaus. Imk ir skaityk. Poezija gyvai“.

Siekis – bažnyčios statyba

„Nors dar nėra nei sienų, nei bokšto, bet jau turim ypatingus vargonus, dovanotus a. a. Arvydo ir Nelės Paltinų. Dar vienus vargonus padovanojo Kauno sakralinės muzikos įkūrėja Nijolė Jautakienė.

Vilniaus Dievo Gailestingumo seserų vienuolijos priorė ses. Jėzaus Širdies Teresė atsiuntė indus šventam vandeniui prie durų laikyti, pasak jos, kaip vilties ženklą. Šiuo metu bažnyčiose dėl pandemijos nėra švento vandens, o čia kaip vilties ženklas. Jei Dievas parūpino indus, tai parūpins ir sienas“, – viliasi dvasininkas.

Pasak jo, norėtųsi, kad statyba vyktų greičiau, bet tam trukdo pandemija ir žaliavų brangimas: „Tikimės, kad ir lėčiau, bet bažnyčią pasistatysim. Vietiniai žmonės juokauja, kadangi plytoms pinigų nėra, ne tik altorių, bet ir bažnyčią statysim iš gintaro“.

Renka aukas

Spalio 10 d. popiežius Pranciškus Vatikane paskelbė sinodinio kelio pradžią. Tai ėjimas pirmyn kartu, įsiklausymas vienas į kitą, matymas laiko ženklų, solidarizavimasis su žmonijos vargais ir troškimais. „Aš sinodinį kelią matau jau čia Vydmantuose – bendruomenės vienybe, begaliniu žmonių noru prisidėti prie dvasinių vertybių. Net pakeleiviai, pravažiuojantys, pamatę užsidega šiuo troškimu“, – teigė Vydmantų parapijos klebonas, įvairiais būdais pats renkantis aukas bažnyčios statybai: tapo paveikslus, kuriuos dovanoja didesnę sumą paaukojusiems, rengia koncertus, pats kurdamas muziką ir atlikdamas dainas. Prie to prisideda ir kiti.

„Atsirado menininkas iš Kauno, kuris žada padovanoti savo profesionalių paveikslų, kad juos galėčiau padovanoti aukotojams. Su vietiniais muzikantais ir iš Tauragės, kur anksčiau dirbau, draugais rengiame koncertus. Dabar juos laikinai sustabdė Covid‘as, vėliau tikimės atnaujinti. Bitininkų prašiau paaukoti medaus. Ant indelio simbolinis užrašas: „ Šį medų sunešė daugybė bitučių, kaip ir Dievo Gailestingumo bažnyčią Vydmantuose statote jūs – daugybė gerų žmonių. Ačiū, kad esi.“ Medų taip pat dovanoju bažnyčios rėmėjams“, – Budas.lt pasakojo statybos rūpesčiais gyvenantis klebonas.

Anot jo, nebūtina prisidėti tik pinigais, ir tik didele suma, galima ir kitaip: darbu, talentu, galiausiai – gražia žinute socialiniame tinkle. „Aptinku tokių, kur rašoma apie mus ir raginama prisidėti kitus“, – aukų rinkimo būdus vardijo klebonas, pastebėjęs, kad kiekvieną mėnesį kai kurie žmonės praveda į parapijos banko sąskaitą po 5 ar 7 eurus, o paklausti paaiškina, jog dėl aukos atsisakantys pyragaičio ar kavos puodelio. Pasak Dievo namų statytojo, per metus jau susidaro ženklesnė suma: „O jei tokių aukotojų šimtas?! Svarbu ir ne aukos dydis, o emocija. Ir nedidelė auka rodo, kad žmonėms tai rūpi“.

Neseniai savo 40-ąjį gimtadienį minėjęs kun. K. Petravičius, dovanoms ir gėlėms skiriamą sumą prašė paaukoti bažnyčios statybai. Taip yra padarę ir kai kurie vydmantiškiai.

Iniciatyvi bendruomenė

Pasak kun. K. Petravičiaus, ir parapiją bendruomenė įkūrė savo iniciatyva: „Vyskupai prieštaravo tam, žinojo, kad neišsilaikys, ir man, atvykus, pirma mintis buvo, jei nėra klebonui, kur gyventi, apie kokią bažnyčios statybą kalbam?!

Kai pamačiau jų užsidegimą, norą ir troškimą, ir kai pamačiau, kad čia yra atskira bendruomenė nuo Palangos ir Kretingos, nuomonė pasikeitė. Čia yra beveik 300 mokinių gimnazija, darželis, biblioteka, ką jau bekalbėti apie kultūros namus, turim Vydmantų teatrą, seniūniją. Tai visiškai atskiras miestas.

Nors išoriškai turim tik pamatus, tačiau gyvoji Bažnyčia, mažas būrelis žmonių, ypatingas. Jie pirmiau yra geri, jie pirmiau yra pasiaukojantys, gabūs, iniciatyvūs. Kad ir vaizdas sekmadieniais prie koplyčios toks, kokio niekur kitur, tikriausiai, nepamatysi. Nesvarbu ar lyja, ar sninga, ar šilta, ar labai šalta, netelpant koplyčioje, visi kantriai meldžiasi lauke. Gaila ir graudu žiūrėti, kad šiame amžiuje žmonės taip turi vargti, dalyvaudami sekmadienio šv. Mišiose.

Dažnai sako, kad klebono iniciatyva, bet tai ne visai tiesa. Ne žmonėms dėl manęs pasisekė, o man šimtą kartų daugiau pasisekė. Tokių, kad ir be bažnyčios, parapijiečių kiti klebonai, su gražiausiomis bažnyčiomis, galbūt neturi. Esu laimingas klebonas ir laimingas žmogus, būdamas čia, nors rūpesčių yra tiek, kad reikėtų labai daug vežimų juos išvežti, bet visi kartu susibūrę kuriam.

Daugybė žmonių į bažnyčias ateina ir išeina. Žmonės eina kaip į teatrą ir dažnai pasako, buvo gražios Mišios ar negražios, tarsi vaidinimas ar koncertas. Juk Mišios nėra teatras, nėra koncertas ir patiko ar nepatiko, negali būti net tokio klausimo.

O čia yra parapija, kaip šeima. Kaip jie gražiai gieda, vyresni ir naujoji karta, keičianti juos, kurie iškeliavę. Vieta nelieka tuščia, kai žmogus miręs, ateina vaikai, anūkai.

Ir sekmadieniais prie įvairių reikalų talkina, vienas kitą pakeisdami. Nereikia prašyti, jie patys viską sutvarko. Man belieka tik sėdėti ir grožėtis. Nu dar – labai daug melstis“, – šmaikštumo nestingantis ir optimizmu pastatyti Vydmantuose bažnyčią gyvenantis sakė Vydmantų parapijos klebonas kun. K. Petravičius.

Parapijos archyvo ir Budas.lt nuotr.  Daugiau nuotraukų: https://www.facebook.com/photo?fbid=273895451410709&set=pcb.273896904743897

 

 

 



 

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode