Darom/juosta




×

Įspėjimas

JLIB_APPLICATION_ERROR_LIBRARY_NOT_LOADING

JLIB_APPLICATION_ERROR_LIBRARY_NOT_LOADING

JLIB_APPLICATION_ERROR_LIBRARY_NOT_LOADING

Michal Rudnicki: „Svarbu – daryti gerus darbus, ir ne dėl apdovanojimų“

Šiemet Mažeikių rajono savivaldybės garbės piliečio vardas suteiktas AB „ORLEN Lietuva“ generaliniam direktoriui Michal Rudnicki. Vaikystėje įskiepyta meilė protėvių kraštui su metais vis stiprėjo, stiprėjo ir noras gyventi Lietuvoje. Nuo 2006 m. gyvendamas Lietuvoje, M. Rudnicki ne tik domisi Lietuvos istorija, puoselėja lietuvių kalbą, bet ir inicijuoja įvairius projektus. Jo vadovaujama įmonė teikia paramą krašto kultūros paveldo objektams, palaiko įvairias mažeikiškių iniciatyvas, remia daugelį visuomeninių sporto, kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos projektų tiek valstybiniu, tiek savivaldybės lygmeniu.

 

       Kaip sutikote žinią, kad Jums suteiktas Mažeikių Garbės piliečio vardas?

       Man – tai didelė garbė ir pripažinimas, kad darbus, kuriuos mes atliekame, žmonės pastebi. „Mes“ sakau kaip „ORLEN Lietuva“ atstovas. Svarbus akcentas bendrovei, ne vienam asmeniui, Noriu, kad visi bendrovės darbuotojai suvoktų, jog esame lietuviška bendrovė ir, prisidėdami prie Lietuvos plėtros, kuriame Lietuvos ūkį, Lietuvos nacionalinį saugumą. Ši nominacija man buvo netikėta, kadangi esu Lenkijos pilietis. Tai didelis džiaugsmas ir didelis įsipareigojimas. Kiekviena tokia nominacija liudija, jog žmonės mato, ką tu darai, ir įpareigoja, kad jau negali sustoti vietoje.

       Per ilgus darbo, visuomeninės veiklos metus turbūt ne vieną padėką, apdovanojimą esate gavęs?

       Pirmas mano apdovanojimas – atminimo ženklas „Už nuopelnus Žemaitijai“ įteiktas Telšiuose 2021 m. gruodį.Keistai jaučiuosi, kai man asmeniškai dėkoja už pagalbą. Aš tik atstovauju įmonei. Atsiimdamas šį apdovanojimą pasakiau, kad čia visam mūsų kolektyvui. Svarbu – daryti gerus darbus, ir ne dėl apdovanojimų.

       Puikiai kalbate lietuviškai. Koks ryšys Jus jungia su Lietuva?

       Mano seneliai kartu su kitais repatriantais po karo iš Lietuvos grįžo į Lenkiją. Taip jau atsitiko, kad traukinys, kuriuo jie vyko, sustojo Varšuvos priemiestyje, ten visi ir apsigyveno. Iki šiol čia gyvena grupė žmonių, kilusių iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), kita grupė vietinių. Mes jautėme didelį skirtumą tarp mūsų ir vietinių lenkų – buvo skirtinga virtuvė, skirtingi papročiai ir t. t. Mano tėvai ir mano seneliai, pusbroliai stebėjome, kas vyksta Lietuvoje. Man Lietuva visada buvo labai artima. Kai prasidėjo „perestroika“ ir ėmė griūti sovietų sąjunga, dar aktyviau stebėjome, kuo viskas pasibaigs. Prasidėjus sausio įvykiams, manyje kilo toks sielos šauksmas kažkaip padėti. Tada gimė mintis organizuoti pagalbą lietuviams – rinkti pinigus. Seneliai ir tėvai sužinojo tik tada, kai surinkau pinigus. Būtų ir nesužinoję, tačiau pašte iš vaiko nenorėjo priimti pervedimo – suma buvo nemaža. Teko kreiptis į tėvus. Man tai buvo natūralus dalykas. Tiek mano seneliai, tiek tėvai buvo visuomenininkai – jie nesėdėjo namuose. Jiems buvo labai svarbios visuomeninės iniciatyvos, poreikis – daryti gera žmonėms. Todėl ir man tai buvo natūralu, jei aš galiu kuo padėti, padaryti gerą – tai ir dariau.

       Kartais mums Lietuvoje gyvenantiems tokio patriotiškumo trūksta...

       Manau, patriotiškumas gimsta namuose, pirmiausia savo šaknų žinojimas. Kiek prisimenu savo vaikystę, šalia visada buvo šeimos albumai, prosenelių, proprosenelių portretai, nuotraukos. Tad visada žinojau, iš kur esu kilęs ir kas buvo mano protėviai. Kiekvienas žmogus, manau, gimsta su savo patriotizmu ir tik nuo mūsų priklauso, kas išeis iš to patriotizmo. Ar nueisim šovinizmo, nacionalizmo link, ar sveiko patriotizmo link. Manau, labai svarbi sąvoka – kraštas, iš kurio tu kilęs.

       Jaučiama meilė Žemaitijai, net prie įmonės administracinio pastato Žemaitijos vėliava plazda, dėvite tautinį kostiumą.

       Manau, Žemaitija visada, galima sakyti, buvo autonomiškiausia LDK dalis ir tokia, sakyčiau, paslaptingiausia. Čia galima pajusti tą baltų dvasią. Reikia daug vidinio įsitikinimo ir pajautimo, kad pažintum tą žemaitišką dvasią. Manau, kad man tai pavyko.

       Negaliu nepasidomėti ir Jūsų šaknimis – kokioje šeimoje augote ir kokias vertybes įdiegė tėvai?

     Užaugau šeimoje, kur visada buvo gyva Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atmintis. Mano protėviai – tiek iš mamos pusės, tiek iš tėvo pusės – buvo LDK piliečiai, čia gyveno. Aš priklausau antrai kartai, gimusiai Lenkijoje – čia tėvai gimė ir aš čia gimiau. Labai norėjau, kad jau mano sūnus gimtų Lietuvoje. Taip ir įvyko.

Kalbant apie šeimos vertybes, reikia truputį praskleisti ir istorijos uždangas. XVII-XVIII a. buvo gera konjunktūra pardavinėti rugius iš LDK į Vakarus. Turėdama pinigų, bajorija, gyvenusi tiek Aukštaitijoje, tiek Žemaitijoje, investavo į bažnyčias. Todėl tas bendras kultūrinis paveldas daugiau ir matosi bažnytiniame mene. Tada buvo madingas baroko stilius, todėl čia turime 90 proc. barokinių altorių, barokines bažnyčias. Tai ir yra mūsų protėvių darbo pavyzdys.

Raseiniuose iš mamos pusės iki XVIII a. pabaigos mūsų giminė buvo gana garsi, Jurgis Bilevičius užėmė ir Žemaitijos seniūno pareigas. Su mano protėviais susijusi Raseinių r. Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia, kuri buvo ir ant vieno lito banknoto pavaizduota. Ją rėmė mano protėviai. Buvo tradicija, kad ten tuokdavosi visi mano protėviai, ten ir vaikus krikštydavo.

Stengiuosi išlaikyti abiejų tautų Žečpospolitos paveldą. Man žodžiai lietuvis ir lenkas nėra priešingybės. Geras pavyzdys – brolių Narutavičių paminklas Lietuvoje, Renavo dvaro pergolė. Vienas jų – Stanislovas – Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, kitas – Gabrielius –pirmasis nepriklausomos Lenkijos prezidentas.

Kodėl buvo toks tautų susipriešinimas? Todėl, kad trūkdavo istorinės atminties. Prisiminkime, kokia buvo galinga abiejų tautų Žečpospolita, kiek daug gerų darbų, gerų faktų ir koks progresas buvo. Kai esam kartu, kaip tas kumštis, viską galima padaryti ir joks priešas nebaisus.

     Didelę finansinę pagalbą teikiate bažnyčioms. Kurioje Jus dvasiškai atsigaunate?

     Komunizmo laikais bažnyčia buvo tokia vieta, kur žmogus galėjo pasijausti laisvas. Ji kovojo su komunizmu, bolševikais. Lenkijoje tas pasipriešinimas buvo labai didelis, buvo kita situacija, nes nebuvo sovietų okupacijoje. Lietuvoje galima pastebėti, kad yra dviejų kartų skylė, pagal tai, kas eina į bažnyčią. Tai ypač ryšku buvo prieš 10–15 m., galėjai pastebėti, kad į bažnyčią ateina močiutės ir vaikai – neliko dviejų kartų.

Lietuvoje man tokia su savo gera dvasia yra Kėdainių r. Apytalaukio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia.

Viena iš AB „ORLEN Lietuva“ vertybių – atsakomybė už vietos bendruomenę, todėl nemažą dėmesį, kaip artimiausiems kaimynams, skiriame Pikeliams. Jų bendrovė turi daug gražių iniciatyvų, tai padedame ir bendruomenės namams, ir Švč. Trejybės bažnyčiai, kuri yra unikalus istorinis paveldas. Džiaugiamės, kad dalyvavome atkuriant pagrindinį bažnyčios bokštą ir šoninius bokštelius.

     Minėjote, kad yra plotmė kažką gero padaryti. Kokie planai, idėjos laukia eilėje?

     Idėjų visada yra. Projektai gimsta ekspromtu, sąrašo neturiu. Tirkšlių klebono kan. Petro Smilgio kvietimu aplankėme tris jo aptarnaujamas bažnyčias. Parodė istorinį paveldą turinčią Žemalės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai  bažnyčią. Su klebonu planuojame Žemalės bažnyčioje atidengti lentą, kuri jungs Lenkiją ir Lietuvą. Žemalės bažnyčia galėtų būti ta vieta, kuri pritrauktų daugiau turistų, kad ir iš Lenkijos, kadangi šios bažnyčios rėmėjas buvo Pilsuckio proprosenelis. Galima būtų numatyti Žemaitijos bajorijos maršrutą, įtraukiant ir Žemalės bažnyčią. Apie tai jau kalbėjau su Lenkijos ambasadore, kuri palaiko šitą projektą. Mano manymu, Mažeikių kraštas yra per mažai žinomas tiek lietuvių, tiek turistų, kurie atvažiuoja į Lietuvą. Nors vertingų objektų, architektūros paminklų, kuriuos reikia pamatyti, tikrai yra Mažeikių krašte. Bet gal trūksta idėjų, gal noro apie tai informuoti.

       Kiekvienam iš mūsų darbinė patirtis yra labai svarbi. Koks buvo Jūsų kelias vadovo kėdės link?

       Dažnai važiuodavau atostogauti į Lietuvą, turbūt šeimos įtaka, kad mažas norėjau grįžti į Lietuvą. Kai dauguma mano draugų, pažįstamų vykdavo į Vakarus, o aš į Rytus. Baigus mokslus, buvo proga gauti stipendiją ir pasirinkti universitetą – pasirinkau Vilniaus universitetą. Ėmiau domėtis, kokios yra galimybės gauti pastovų darbą. Tokia buvo mano svajonė, kuri ir tapo tikslu. Pirma darbovietė radijo stotyje „Znad Wilii“, kurioje dirbau gal tris mėnesius – tai studentiškas darbas.

Nuo 2006 m., kai Lenkijos koncernas PKN ORLEN  įsigijo AB „Mažeikių nafta“, mano darbinė veikla siejasi su šia įmone. Lenkijoje buvo problema rasti sinchroninio vertimo vertėją iš lietuvių į lenkų kalbą, iš lenkų į lietuvių. Taip atsidūriau vertėjų grupėje. Po to dirbau PKN ORLEN teisės departamento direktoriaus pavaduotojo asistentu. Vėliau vadovavau koncerno valdomam Lietuvos degalinių tinklui „Ventus-nafta“, o 2018 m. buvau paskirtas eiti „ORLEN Lietuva“ generalinio direktoriaus pareigas.

       Gal prisimenate pirmąją dieną darbe?

       Pirmąją darbo dieną šiame poste labai gerai prisimenu – atvyko LR ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Buvo šokas – pirma diena ir toks garbingas svečias. Pamenu pirmą jo klausimą – ar tu tikrai supranti lietuviškai. Po to teko girdėti S. Skvernelio pasisakymą, kad tai turbūt yra pirmas direktorius, su kuriuo bus galima susikalbėti. „ORLEN Lietuva“ man nebuvo svetima, tad ir žmonės nebuvo svetimi. Teko bendrauti, kai dirbau „Ventus-nafta“, buvo daug bendrų projektų. Taigi, neįėjau į visiškai svetimą kolektyvą. Šiuo atžvilgiu šoko nebuvo.

       Įsimintiniausias biografijos faktas, kuris pakeitė Jūsų gyvenimą...

       Ačiū Dievui, gyvenimo traumos nebuvo. Gyvenimą pakeitė sūnaus gimimas. Išbandymu tapo ir persikėlimas į Mažeikius, kai šeima liko Vilniuje. Dabar esu savaitgalinis tėvas. Bet nežinau ar tas pasikeitimas į blogąją pusę. Nes man nepatinka sėdėti vienoje vietoje, reikia kažkokio impulso, kad kažką galėčiau dirbti. Dar vaikystėje svajojau rasti tokį darbą, kad nereiktų sėdėti vienoje vietoje. Kai niekas nevyksta, sėdi vienoje vietoje – tai didžiausia kančia. Dabar dinamikos darbe netrūksta.

       Ar lieka laiko pomėgiams? Kokie jie?

       Kai yra laiko ir leidžia oro sąlygos, mėgstu pajodinėti. Koks dar gali būti tėvo laisvalaikis – vaikas, šeima. Man patinka savaitgalį išeiti į miestą, kur yra daug žmonių. Didžiulė kančia man yra, jei nuvažiuojam atostogų į tokią vietą, kur nėra žmonių. Vienkiemyje galėčiau gyventi tik su viena sąlyga, kad visada būtų daug svečių.

       Kaip atsipalaiduojate po dienos darbų? Koks būna laikas, kurį skiriate tik sau?

       Muzika padeda atsipalaiduoti. Patinka įvairi. Nors nesu baigęs muzikos mokyklos, pats iš klausos išmokau truputį skambinti pianinu. Kaip mėgėjas grojau vargonais bažnyčioje.

       Vadovaujate dideliam kolektyvui, kartais tenka priimti ir nepopuliarius sprendimus. Ar būna momentų, kai tarpusavyje ima konkuruoti vadovas ir žmogus?

       Būna tokių situacijų, bet tada laikausi tokios nuomonės – turiu būti lojalus savo darbdaviui. Kadangi tokios užimamos pareigos, būna situacijų, kai vienas ar kitas sprendimas nesuteikia komforto. Bet aš, kaip vadovas, matau situaciją iš kito skrydžio. Matau, kad vienas ar kitas nepopuliarus sprendimas ateityje atneš pozityvius rezultatus – taip reikia žiūrėti.

       Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?

       Pirmiausia sveikatos ir taikos, ypač dabar. Kai tokia situacija, reikia labai rūpintis ir savimi, ir kitais. Nebijoti atvirumo, nebijoti šypsotis. Palinkėčiau optimizmo – tik su gera nuotaika, optimizmu galime padaryti daug gerų dalykų.

 Nuotr. iš asmeninio archyvo

 

 

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode