Emigracija – turbūt dažniausiai eskaluojama tema žiniasklaidos priemonėse, kalbama apie tai ir aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Šis reiškinys sukelia nemažai problemų, ypač dėl tėvų išvykimo į užsienį kenčia vaikai. Nors dauguma paliekama artimųjų ar draugų globai, tačiau pasitaiko atvejų, kai vyresnio amžiaus vaikai, paaugliai namuose lieka visiškai vieni.
Priežastys – ekonominės
Kaip teigia dauguma emigrantų ar laikinai išvykstančių dirbti į užsienį, jie tai daro dėl ekonominių priežasčių: nedarbo, mažų atlyginimų, iš kurių beveik neįmanoma išgyventi.
Pasak Antano Salio, išvažiuoja jauni žmonės, palikdami tėvams, seneliams ar giminėms vaikus. Išvažiuoja ir nevedę, palikdami tėvus ir senelius: „Šie nejaunėja, o išvažiavusieji kuria šeimas, gimdo vaikus ir jau ten leidžia šaknis. Prieš Naujuosius metus į Didžiąją Britaniją iš Mažeikių išvažiavo vienas jaunuolis. Paskui, baigusi gimnaziją, išvažiavo jo mergina. Dabar jie šeima, augina du vaikus. Paskui vyresnįjį brolį išvažiavo jaunesnysis. Anksčiau išvažiavusio vaikino žmona jau seniai Londone sulaukė savo jaunesniojo brolio. Šio draugė irgi į Londoną atvažiavo, apsigyveno ir dirba. Štai jau penki jauni žemaičiai darbuojasi Didžiajai Britanijai. Dvi šeimos Mažeikiuose, turėjusios po du vaikus, dabar „bevaikės“ – vaikai užsienyje. Iš trečiosios šeimos viena atžala jau užsienyje, o kas žino, kada kiti vaikai emigruos. Kada jauni giminaičiai paseks jų pavyzdžiu? Mato, lygina uždarbius čia ir ten. Kiek dar vyresnių išvažiuotų? Tik vyresni ne tokie ryžtingi. Kitus sulaiko kalbos barjeras. Jauni žmonės, jeigu nenueina šunkeliais, mokosi užsienio kalbų. Dar kitus iš Tėvynės išveja čia stebima netvarka, neteisybė. Kiek valdžios žmonių, davusių priesaiką, ją nuolat laužo. Labiau į politiką besigilinantys pastebi, kad ne visi prisiekusieji visiems lygiai teisingi, o juk priesaikoje tokie žodžiai yra... Skambūs žodžiai, nudundėję kaip iš tuščios statinės. Nemažai vyresniųjų apgailestauja, kad per anksti gimė, kad į užsienį jiems per vėlu...
Mažeikiškis Svajūnas atviravo, jog sunku būti toli nuo šeimos, nematyti augančio vaiko, jo pirmų žingsnių, neišgirsti pirmo ištarto žodžio: „Bet valgyti norisi, o Lietuvoj vos ant perlinių kruopų sukrapštysi. Dabaružsieny darbas jau nebe prabanga kaip anksčiau, o būtinybė. Į Švediją maisto jau nesivežu, nes čia kai kas ne tik tomis pačiomis kainomis, bet dar ir pigiau. Prieš 5 metus, kai pirmą kartą atvykau į Švediją, kainos buvo kosminės palyginus su Lietuva, o dabar jau greit apsimokės keltu plaukti į Švediją apsipirkti, ir čia ne juokai, čia verkti reikia. O kad vaikai ir šeima neliktų vieni Lietuvoje, reikia juos pasiimti kartu ir išmesti lietuvišką pasą.“
Buvusios mažeikiškės Salomėjos, dabar gyvenančios užsienyje, nuomone, daugelis emigruoja dėl geresnio gyvenimo: „Lietuvių tauta amžiais buvo labai ištverminga, galima tokios ištvermės tik pavydėti, bet ar tai teisinga... Manau, ištvermė jau seniai peržengusi absurdo ribą, tik valdžia ir patys žmonės nelabai nori pripažinti. Kas dar neragavo emigranto duonos, tas turi svarią priežastį, tik nemanau, kad šypsenos jų veiduose švyti kiekvieną dieną, labiau tikėtina, kad sukanda dantis ir mąsto, kaip toliau išgyventi ir kur dar įsidarbinti. Visi norėtų gyventi savo namuose, tik šiuo metu Lietuva nenori savo lietuvių, o gaila... svetimos šalys džiaugiasi lietuvių talentais, kad ir kaip bebūtų keista...“
Pasak kitos mažeikiškės, emigracija neišvengiama: „Ji visada buvo, yra ir bus, tačiau šiuo laikotarpiu ji itin ryški. Kodėl? Ogi todėl, kad Lietuvos gyventojai nebepasitiki savo valstybe, neranda joje prieglobsčio, materialinio stabilumo.“
Privalo pasirūpinti
Dažnai tėvai, išvykdami į užsienį, vaikus palieka namuose, tikėdamiesi vėliau juos pasiimti kartu su savimi ar užsidirbę grįžti į namus. Pasak Mažeikių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Liudvikos Lapienės, tėvai išvykdami privalo pasirūpinti laikina vaikų globa, kurią, tėvų prašymu, organizuoja Vaiko teisių apsaugos skyrius: „2016 m. 24 vaikams nustatyta bepiniginė globa (rūpyba) tėvų prašymu. Iš jų 6 grįžo pas tėvus (išvyko į užsienį). 2017 m. I ketvirtį tokia globa nustatyta 8 vaikams. 99 procentai globėjų yra seneliai, broliai, sesės, krikšto tėvai, dėdės, tetos, labai retai draugai, kaimynai, kiti giminystės ryšiais nesusiję žmonės. Visi tėvai, kurių vaikams nustatyta globa (rūpyba), rūpinasi Lietuvoje likusiais vaikais, siunčia jiems išlaikymą, moka už būstą, vežasi vaikus atostogų metu pailsėti į užsienį. Vyresniems vaikams pinigines lėšas perveda į jų sąskaitas, bendrauja su vaikais telefonu, kitomis naujausiomis technologijomis – Skype, Twitter ir kt. Vaikai jaučiasi gerai ir laukia tėvų sugrįžtant. Atsakingi tėvai iš anksto pasirūpina vaikų globa. Apie paliktus vienus vaikus duomenų neturime, bet prašome gyventojų, mokymo, sveikatos įstaigų, turinčių informacijos apie vienus paliktus vaikus, informuoti Vaiko teisių apsaugos skyrių. Laikinoji globa tėvų prašymu stebima ir kontroliuojama. Didžiausia problema, kai tėvai grįžta iš užsienio arba išsiveža savo vaikus į užsienį, o apie tai neįnformuoja mūsų skyriaus. Vaiko tėvams, laiku nepasirūpinusiems laikina globa, Vaiko teisių apsaugos skyrius teisės aktų nustatyta tvarka gali pateikti teismui ieškinį dėl laikino tėvų valdžios apribojimo.“
Vedėjos teigimu, planuojantiems išvykti gyventi ar dirbti ilgesniam laikui į užsienį privalu atvykti į Vaiko teisių apsaugos skyrių kartu su pasirinktu asmeniu, kuris globos vaikus, ir pateikti prašymą, siūlomo globoti vaikus asmens sutikimą, vaikų asmens dokumentus, tėvų asmens dokumentus, siūlomo globoti asmens tapatybės kortelę, Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytos formos sveikatos pažymą apie vaikų ir būsimo globėjo sveikatą, siūlomo fizinio asmens gyvenamosios vietos seniūnijos buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, pažymą apie siūlomo fizinio asmens šeimos sudėtį, kartu su siūlomu fiziniu asmeniu gyvenančių vyresnių kaip 16 metų asmenų rašytinius sutikimus.
Jaučia pyktį
Nors vaiko teisių apsaugos skyriui, kaip sakė L. Lapienė, nėra žinoma atvejų, kad vaikai namuose liktų visiškai vieni, tačiau tokių atvejų pasitaiko. Apie tai kalba kaimynai, aplinkiniai žmonės.
Pasak vaikino, kuris nuo 14 metų lieka namuose vienas, mamai išvykus į užsienį, situacija nėra iš lengvųjų: „Tėvai mane paliko vieną patį gal 14 metų. Taip atsitiko todėl, kad tėvai išsiskyrė, tėvas nesirūpino mumis, o mes su mama nepragyvenome iš minimumo, kurį siūlė mūsų Lietuvėlė, tad kruvinomis ašaromis mama iškeliavo į užsienį. Aš, žinoma, dar nesusiprasdamas džiūgavau, kad vienas pasilikau, niekas neaiškina ir panasiai, bet kuo toliau, tuo labiau supratau, kaip klaidingai mąsčiau, nes visąlaik pareidavau į tuščius namus, niekas nepaklausdavo, kaip tu jauties, ar tau nieko netrūksta, kaip sekėsi. Žinoma, su mama palaikėme ryšį telefonu, mama beveik visąlaik kalbėdavo verkdama, nes aš buvau paauglys ir dariau klaidų. Dabar, kai man jau 19 metų, suprantu, jog dauguma vaikų palieka vieni dėl to paties – ekonominės problemos, kai tėvai tiesiog galo su galo nesuduria.“
Kitas vaikinas, taip pat likęs namuose vienas, nes mama dirba užsienyje, prisipažino jaučiantis blogai, vaikšto dažniausiai suirzęs, piktas, jaučia nerimą ir baimę likti visiškai vienas, be to, ir suaugti teko anksti, nes visus darbus namuose reikia nudirbti vienam. Pasak jo, nors netoliese gyvena giminės, tačiau labiausiai trūksta mamos, todėl laimingiausias jaučiasi tada, kai ji grįžta.
Emigrantų vaikai kartais lankosi ir pas psichologus. Pasak Mažeikių pedagoginės-psichologinės tarnybos direktorės, psichologės Salvinijos Lukšienės, konsultuojamų emigrantų vaikų nedaug, tačiau jų yra: „Jei su vaiku pasilieka vienas iš tėvų, vaikai tai išgyvena lengviau, tačiau išvykus abiem tėvams, situacija pablogėja. Dažniausia vaikai paliekami seneliams, kurie yra vyresnio amžiaus ir kuriems sunku atlaikyti vyresnių vaikų emocines bangas ir iššūkius. Vyresni vaikai tarp bendraamžių gėdijasi susiklosčiusios šeimyninės situacijos, vyresnio amžiaus senelių. Ne paslaptis, kad kartais jiems tenka atlikti suaugusiojo funkcijas (prižiūrėti senelius, mažesnius brolius ar seseris) ir jie prisiima atsakomybę ne pagal amžių, o susidūrę su sunkumais greitai palūžta.“
S. Lukšienės teigimu, įvairūs tyrimai rodo, kad vaikai, kurie dėl emigracijos buvo atskirti nuo savo tėvų, pasižymėjo rimtesniais elgesio ir emociniais sunkumais. Konsultuojamų vaikų minėti sunkumai: mokymosi motyvacijos stoka, nesaugumas megzti ilgalaikius, artimus santykius su bendraamžiais, nes jau buvo tėvų palikti, konfliktiški santykiai su supančia aplinka, baimė, ateities, gyvenimo prasmės nematymas. Taip pat didelė rizika nukrypti į svaiginančius malonumus, kad ,,nejaustų ir neišgyventų“. Pasak direktorės, pagrindinės emocijos, kurias jaučia palikti vaikai, – pyktis, liūdesys, nesaugumas, vienišumas, baimė ir nuolat kylantys klausimai – kodėl man taip atsitiko, kodėl mane paliko, kodėl aš turiu kentėti, kodėl aš negaliu kartu važiuoti, kodėl??? Tokie vaikai jaučiasi vieniši, atstumti, nereikalingi, dažnai formuojasi iškreiptas vertybių suvokimas – ,,pinigai svarbiau nei aš“.
„Į mus besikreipiantys klientai dažnai bijo/negali įvardinti pykčio tėvams, nes pykti už tai, kad išvažiavo, ir kartu juos mylėti be galo sunku, todėl emocijos ,,lenda“ per somatiką (pilvo, širdies skausmus, pasireiškia nerimu, perdėtu nerimu, baimėmis)“, – sakė S. Lukšienė ir pasiūlė į užsienį išvykstantiems tėvams susipažinti su Paramos vaikams centro direktorės Aušros Kurienės rekomendacijomis ,,Ką reikia žinoti išvykstant ir paliekant vaikus Lietuvoje“.
Būtina spręsti
Pasak mažeikiškės, vaikai lieka Lietuvoje todėl, kad svetur atsiranda daug problemų – atvykėliai pirmiausia turi įsikurti, rasti darbą, o kur dėti vaikus: „Manau, kad tai labai skaudi ir opi problema. Vaikai neturi būti atskirti nuo tėvų kaip ir tėvai nuo vaikų, juk jie – šeima. Kaip spręsti šią problemą? Labai sunku pasakyti, kadangi emigracija tik didėja, o vaikus iš karto išsivežti tėvai praktiškai neturi galimybių, kadangi ten reikia ir gyvenamosios vietos, ir pajamų, kad užtikrintų vaiko gerovę. Žinoma, daug kas priklauso nuo pačių gimdytojų, kaip jie vertina šeimą, koks jų ryšys su vaiku, nes vieni palieka vaikus be jokio širdies skausmo, kitiems tai – nesuvokiama, neatsakinga. Pastarieji niekada negalėtų išvykti, palikti vaikų vienų.“
Mažeikiškio Lauryno nuomone, situacija, kai į užsienį uždarbiauti išvažiuoja tėvai ir ilgam laikui namuose lieka vieni neprižiūrimi nepilnamečiai vaikai, kraštutinė ir tėvai turėtų dėti visas pastangas, kad iki to nebūtų prieita ne tik dėl to, kad vaikai dar neturi visų reikalingų esminių įgūdžių savarankiškam gyvenimui, bet ir dėl pakankamai realaus pavojaus iš aplinkinio pasaulio.
„Nepilnamečius asmenis būtinai turėtų prižiūrėti bent jau seneliai ar kiti giminaičiai, blogiausiu atveju šeimos draugai. Be abejonės, vaikams būtinas ir neginčijamai svarbus betarpiškas ryšys su savo tėvais ir šito negali pakeisti joks net pakankamai intensyvus bendravimas šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis, – svarstė Laurynas. – Žinoma, žmones į užsienį gena tikrai ne geras gyvenimas, bet reikia apsvarstyti, ar tikrai geresnis uždarbis ištaisys žalą, kurią patirs mėnesius be tėvų gyvenantis vaikas. Net pats savarankiškiausias ir sąmoningiausias paauglys turi jausti šeimos rūpestį ir meilę. Teko ir tenka dirbti su jaunimu įvairiose organizacijose, savanoriaujant „Carito“ veikloje, tad tenka prisižiūrėti pavyzdžių, kurie tik patvirtina milžinišką tėvų svarbą jauno žmogaus gyvenimui. Tikiuosi, kad jau greitai nebereikės vaikytis gerų uždarbių užsienio valstybėse, na, o kol kas visi mes turime daryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad ekonominė migracija nežalotų mūsų mažiausiųjų likimų.“
Yra įvairių žmonių
Kaip parodė pokalbiai su pašnekovais, gyvenančiais tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, visokių žmonių esama ir čia, ir ten. Žinomi atvejai, kai vaikai paliekami likimo valiai, skriaudžiami, užmirštama jais pasirūpinti, išvažiavus į užsienį. Tokių pavyzdžių pateikė buvusi mažeikiškė, dabar gyvenanti svečioje šalyje: „Šiandien kaip tik kalbėjausi su lietuve, kuri savo mažiausiąją dukrytę palikusi pas močiutę, o kitos, vyresnės, su šeimomis jau gyvena Anglijoje. Graudžiai moteris kalbėjo apie meilę savo vaikui, kad laukia ir skaičiuoja dienas, kada galės susitikti, o paskui prasitarė, jog išsiskyrė su vyru ir jau turi draugą. Ne viskuo gali tikėti, nes čia tokių „mamyčių“, kurios postrigauja apie meilę savo vaikams, o pačios juos palieka, pilna. Kita moteris dėjosi, kad neturi vaikų, bet labai norėtų jų susilaukti, o kai grįžo į Lietuvą, paaiškėjo, kad ji daugiavaikė mama, važinėja po kurortus ir džiaugiasi gyvenimu. Dar vienas pavyzdys – neseniai atvyko daugiavaikė šeima, tačiau vaikai nelanko nei darželio, nei mokyklos, nors jiems 4 metai ir 11–12 metų. Išvyka į užsienį labai pakeičia žmones. Jie bėga nuo problemų, bet dažniausiai problemos slypi jų pačių viduje – nuo savęs nepabėgsi. Galima meluoti nepažįstamam žmogui, bet sau juk neprimeluosi...“
Gajutė ABELKIENĖ