Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras primena, kad kovo 22 d. minima Pasaulinė vandens diena. Šių metų Pasaulinės vandens dienos tema – vanduo ir nuotekos.
Pasaulinės vandens dienos minėjimą 1992 m. inicijavo Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja. Nuo 1993 m. ją globoja UNESCO. Lietuvoje ši diena Aplinkos ministerijos iniciatyva minima nuo 2000 m. Kiekvienais metais išrenkamas šios dienos šūkis, atspindintis Vandens dienos problematiką.
Vanduo ir nuotekos yra du neatskiriami dalykai. Vanduo būtinas mūsų sveikatai, švarios upės, ežerai ir pakrančių vandenys svarbūs poilsiui ir verslui. Vanduo yra geriausias pasaulyje tirpiklis. Jis tirpdo, bet pats nepakinta. Ko vanduo neištirpina, jis stumia ar kitaip nešasi su savimi. Toks vanduo apsunksta, tampa nešvarus, dvokia, kyla pavojus plisti ligoms. Tokį nutekamąjį vandenį vadiname nuotekomis. Užterštos nuotekos yra žalingos aplinkai.
Nuotekos gali būti lietaus, pramonės-gamybinės, ūkio-buities.
Paviršinės lietaus nuotekos patenka į lietaus nuotakyno šulinius. Yra skaičiuojama, kad per metus Vilniaus mieste vidutiniškai iškrinta apie 4 milijonus kubinių metrų lietaus vandens, iš kurių tik iki 10 procentų išvalomi stacionariuose vandens valymo įrenginiuose ir maždaug apie 10 procentų – žinybiniuose nuotekų valymo įrenginiuose. Likusi paviršinio nuotėkio dalis į atvirus vandens telkinius suteka be valymo. Vilniaus miesto kanalizuojamas paviršinis nuotėkis patenka į Nerį tiesiogiai ir per jos intakus Baltupį, Cedroną, Vokę, Sudervėlę ir Vilnelę.
Pramonės įmonių nutekamajame vandenyje esančios žalingos medžiagos yra nevienodai susidariusios ir įvairiai veikia aplinką. Iš keleto įmonių arba cechų į vieną vietą sutekėjęs vanduo gali įgyti visiškai naujų savybių, sveikatai žalingų junginių. Organinių ir neorganinių medžiagų teršiamasis poveikis vandeniui yra nevienodas. Vienas iš žalingiausių teršalų yra nafta ir jos produktai. Į vandenį nafta ir jos produktai patenka iš transporto priemonių, iš naftos gręžinių jūros šelfuose ir su nutekamaisiais vandenimis. Į upes suleisti užteršti vandenys, tekėdami gali patys išsivalyti, bet kai į vandenį patenka naftos arba jos produktų, paviršiuje susidaro oro nepraleidžianti plėvelė. Negaudami deguonies žūsta užterštą vandenį valantys mikroorganizmai ir jis nebeišsivalo. Jei į geriamąjį vandenį patenka nors šiek tiek naftos, jo jau gerti nebegalima. Dar pavojingesnė tarša mineraliniais aliejais.
Buitinis nutekamasis vanduo apsivalo lengviau negu pramonės vandenys. Dauguma Lietuvos gyventojų (apie 70 proc.) buitines nuotekas išleidžia į centralizuotas nuotekų surinkimo sistemas Lietuvos miestuose ūkio-buities nuotekos patenka į nuotekų valyklą, kur išvalomos mechaniniu ir biologiniu būdu, tačiau ne visos buitinės nuotekos yra išvalomos.
Plaudami indus ar skalbinius, pasinaudoję tualetu ar vonia, į kanalizaciją nuleidžiame daug užteršto buitinio vandens. Šiandieninėse nuotekose yra daug buityje naudojamos chemijos – įvairių skalbiklių, dezinfekavimo priemonių, baliklių, kuriuose esantys chloro organiniai junginiai yra agresyvūs aplinkai. Patekusios į upes cheminės skalbimo priemonės, kurių nesulaiko valymo įrengimai, prieš užtvankas ir kitas mechanines kliūtis sudaro putų dangą, veikiančią labai panašiai kaip naftos plėvelė. Šiuo metu chemijos pramonė ieško būdų pagaminti lengvai vandenyje irstančias skalbimo priemones.
Į ūkio-buitinių nuotekų kategoriją patenka tik tam tikrų užterštumų rodiklių neviršijančios nuotekos. Uterštumų rodiklius viršijančios nuotekos tampa gamybinėmis nuotekomis, kurios į miesto nuotakyną turėtų būti išleidžiamos tik prieš tai apvalytos iki ūkio-buities nuotekų užterštumo.
Aplinkos ministerija iš savivaldybių surinko informaciją apie gyventojų apsirūpinimą geriamuoju vandeniu ir individualų nuotekų tvarkymą. Paaiškėjo, kad apie pusė milijono Lietuvos gyventojų naudojasi vadinamosiomis nuotekų išgriebimo duobėmis. Iš jų ne visi sudarę sutartis dėl šių nuotekų išvežimo. Tikslios statistikos, kiek gyventojų savo nuotekas tvarko netinkamai, nėra. Dalis teršalų nepasiekia valymo įrenginių, autonomines nuotekų duobes turintys gyventojai nepasirūpina tinkama jų priežiūra. Pastaruoju metu labai paplito nuotekų sukaupimo rezervuarai. Kad jie nekenktų aplinkai, jų savininkas ar naudotojas privalo užtikrinti, kad į aplinką nepateks nevalytos nuotekos, o bus išvežtos ir sutvarkytos tokią galimybę turinčiuose miestų nuotekų valymo įrenginiuose.
Pagrindiniai teršalai pavyzdžiui, miesto nuotekos ir žemės ūkio nitratai, tvarkomi pagal specialias ES direktyvas, kuriomis bandoma sulaikyti taršą jos šaltinyje. Direktyvose apibrėžti pagrindiniai nuotekų valymo principai bei metodikos, nustatomi surinkimo ir valymo įrenginių projektavimo, statybos ir priežiūros principai. Nustatyta, kad valstybės narės turi užtikrinti nuotekų surinkimą ir valymą visuose kaimuose ir miesteliuose, kuriuose gyvena 2000 ir daugiau gyventojų. Netinkamai valomos nuotekos iš mažesnių ūkių gali labai pakenkti vandens kokybei. Poveikis gali būti įvairus – nuo vienoje vietoje padidėjusio žuvų mirtingumo iki tokių bendrų problemų kaip dumblių išplitimas dėl pernelyg gausaus tręšimo žemės ūkyje, keliantis pavojų ištisoms ekosistemoms.
Ypač vandenį teršia netikslingai ir neatsargiai žemės ūkyje naudojamos mineralinės trąšos, pesticidai. Ne visos į dirvą išbertos mineralinės medžiagos yra augalų įsisavinamos, dalį jų lietaus vanduo nuneša į upelius, melioracijos kanalus, ežerus, dėl to susidaro palankios sąlygos vandens telkiniams užaugti dumbliais. Dalis mineralinių trąšų patenka į gruntinius vandenis, dėl to pablogėja šachtinių šulinių vanduo. Su žemės ūkiu susijusi vandens tarša apima dideles teritorijas, užteršiamos mažos upės, nuo kurių priklauso ir didelių upių švarumas. Vandens tarša lemia didelius nuostolius ūkiui, pažeidžia ekologinę pusiausvyrą, kenkia žmonių sveikatai.
Intensyvi žmogaus ūkinė veikla greitina ežerų eutrofikacijos procesus, degradaciją ir nykimą. Šiuos procesus ypač spartina pagrindinių maistinių medžiagų (fosforo ir azoto junginių) patekimas į vandens telkinius su nuotekomis, kas skatina vandens augalų, dumblių ir melsvabakterių augimą. Intensyvus dumblių ir melsvabakterių vystymasis vadinamas vandens žydėjimu. Pastaruoju metu masinis melsvabakterių rūšių vystymosi arealų plėtimasis ir intensyvėjantis žydėjimas vandenynuose ar priekrantėse arti paplūdimių sukelia nepatrauklius ir finansiškai nuostolingus procesus, kurių metu į aplinką išskiriami toksinai, dar vadinami cianotoksinais, kurie yra antriniai melsvabakterių metabolitai. Melsvabakterių išskiriami biologiškai aktyvūs antriniai metabolitai patenka į aplinką ląstelėms suirus vandenyje arba per mitybos grandinę ir padidina žuvų mirtingumą.
Vandenį teršia ir netvarkingai įrengtos, per arti vandens telkinių pastatytos gyvulių fermos. Akivaizdu, kad užterštame vandenyje visuomet būna daug patogeninių bakterijų bei virusų.
Pastaruoju metu daug kalbama apie patogeninių bakterijų bei virusų rezistentiškumą. Gyvūnų gydymui labai plačiai vartojami antibiotikai. Taip pat ir į pašarus gali būti dedama antibiotikų ne tik gydymo tikslais, bet ir siekiant didesnio prieaugio. Dalis gyvūnų suvartotų antibiotikų patenka į nuotekų vandenį. Nuotekose aptinkama atsparių antibiotikams bakterijų ir atsparumą antibiotikams koduojančių genų, čia jų koncentracija gerokai didesnė nei paviršiniuose vandens telkiniuose. Mat nuotekų vandenyje sąlygos augti įvairių bakterijų klonams itin palankios; tai sudaro prielaidas bakterijų atrankai ir atsparumui antibiotikams formuotis.Įveikti atsparumą antibiotikams yra labai sunku. Įgijusios savybę atsispirti antibiotikams ir ją genetiškai įtvirtinusios bakterijos gali dalytis šiais naujais atsparumo gebėjimais su kitais savo klasės ar kitų klasių atstovais.
Nustatyta, kad galvijų, kuriems duodama antibiotikų, žarnyne gyvenančios bakterijos irgi tampa atsparios antibiotikams. Mokslininkai pripažino, kad atsparių antibiotikams bakterijų jau randama ir maisto produktuose, pagamintuose iš antibiotikų gavusių galvijų mėsos. Atsparios antibiotikams bakterijos gali būti perduodamos kitiems gyvūnams ir žmonėms per tiesioginį sąlytį, tačiau jos gali plisti ir netiesiogiai per maisto grandinę, vandenį, mėšlu ar dumblu tręšiamą dirvožemį ir su nuotekomis.
Mūsų aplinkoje vis didėja antimikrobinių medžiagų likučių, o tai lemia atsparumo antibiotikams vystymąsi, apie kurį dar prieš 70 metų kalbėjo penicilino išradėjas, anglųmikrobiologas Alexanderis Flemingas. Jis teigė, jog netinkamai ir per mažomis dozėmis vartojant antibiotikus bakterijos gali tapti atsparios. Jau šiandien girdime specialistų perspėjimų, kad atsparumas antibiotikams didėja greičiau nei išrandami ar sukuriami nauji antimikrobiniai preparatai. Paviršiniuose vandenyse randama E. coli bakterijų, kurios yra atsparios antibiotikams, o tai apsunkina užsikrėtusių šiomis bakterijomis žmonių gydimą. Taip pat nesustabdomai didėja kitų paplitusių patogenų, tokių kaipsalmonelės, enterokokai, auksiniai stafilokokai, atsparumas antibiotikams.
Filtruodamasis užterštas paviršinis vanduo taršą iš viršutinių dirvos sluoksnių nuneša į apatinius bei požeminį vandenį. Požeminių vandenų tarša yra daug pavojingesnė nei atvirų telkinių, nes jie negali savaime regeneruotis. Aplinkos apsaugos teisiniai dokumentai atskirai reglamentuoja oro, vandens, dirvožemio taršą, tačiau teršalai gali migruoti per visus aplinkos komponentus. Teršalai retai lieka taršos vietoje, jie juda ore, dirvožemyje, gali migruoti su vandeniu, užteršti maistą, patekti į žmogaus organizmą. Paprastai tarša yra didesnė arčiau taršos šaltinio, bet teršalai migruoja ir jų poveikis gali pasireikšti ir toli nuo šaltinio.
Informaciją pagal įvairių šaltinių medžiagą parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Aplinkos sveikatos skyriaus visuomenės sveikatos administratorė Natalja Šliachtič
