Vieni žmonės laukia šv. Kalėdų, kiti – ne, bet yra tai, ko nelaukia dauguma – pabėgėlių. Šią savaitę pagal ES kvotų planą į Lietuvą bus perkelta keturių asmenų irakiečių šeima iš Graikijos, tačiau viena ranka padėdami šeimai, kita darome viską, kad tik kuo labiau apsunkintume jai gyvenimą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) nuo gruodžio daugiau nei perpus sumažino vienkartinę pašalpą pabėgėliams įsikurti savivaldybėje ir sutrumpino jos mokėjimo terminą. Vidaus reikalų viceministras Elvinas Jankevičius aiškino, jog išmokos sumažintos siekiant, kad pabėgėliai greičiau susirastų darbą ir „nebūtų mums našta“. Jau vien šis jo argumentas liudija, kad toks sprendimas priimtas atsižvelgiant į visuomenės nuotaikas ir pataikaujant galimiems rinkėjams, tai yra mums. Taigi atsakomybė už atvykstančių į Lietuvą žmonių ateitį slegia ir mūsų pečius.
Pirmiausia, kokias išmokas dabar gaus pabėgėliai ir ar nurėžtosios pašalpos tikrai buvo tokios didelės? SADM nuo gruodžio sumažino vienkartinę pašalpą pabėgėlių įsikūrimui savivaldybėje nuo dabar skiriamų 456 eurų iki 204 eurų, atitinkamai sumažintos pašalpos vaikui ir šeimai. Šiuo metu skiriamos mėnesinės išmokos – 204 eurai vienam, 306 eurai dviem ir 408 eurai trims asmenims – praėjus pusmečiui po integracijos savivaldybėse atitinkamai mažės iki 102, 204 ir 306 eurų. Jei šeimoje yra daugiau nei trys asmenys, už kiekvieną papildomą šeimos narį pusmetį pridedamas 51 euras, o po pusmečio – 26.
Vadinasi, pirmuosius pusę metų iš Graikijos perkeliama keturių asmenų šeima turės pragyventi už 459 eurus, o po pusmečio – jau už 332 eurus. Ar čia didelė suma? Didžiausių šansų įsikabinti į gyvenimą atvykę pabėgėliai turi didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, kur yra realiausios galimybės įsidarbinti ir veikia „Carito“ bei „Raudonojo Kryžiaus“ integracijos programos. Eilinio dviejų kambarių buto nuoma pigesniuose sostinės miegamuosiuose rajonuose, tokiuose kaip Karoliniškės ar Fabijoniškės, kainuoja apie 200 eurų, neskaitant mokesčių už šildymą ir kitas komunalines paslaugas, o trijų kambarių butas – apie 300 eurų. Taigi prasimaitinti, drabužiams, vaistams ir mokyklinėms priemonėms jau lieka apie 150 eurų. Praėjusią savaitę pačiai teko pirkti paprasčiausius nereceptinius vaistus nuo įkyrios slogos. Vien jų dėžutė kainavo septynis eurus. Įdomus ir atskiros temos vertas faktas ir tas, kad sostinės gimnazijose vien mokyklinis švarkas kainuoja apie 50 eurų. Nebūtina tęsti skaičiavimus, kad taptų aišku, jog toji suma yra itin maža. Dėl šios priežasties jau penkiolika metų pabėgėlių integracijos srityje dirbančios „Carito“ ir „Raudonojo Kryžiaus“ organizacijos kreipėsi į SADM kritikuodamos tokį siūlymą, bet į šių didžiulę praktinę patirtį sukaupusių organizacijų pastabas Vyriausybė neatsižvelgė. „Mes siūlėme, kad net jei ir jau sumažinta suma bendrai, kad bent metus ji išliktų stabili. Po pusės metų ši šeima gali jau patekti į skurdo riziką“, – teigė Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ vadovas Linas Kukuraitis.
Tuo tarpu „Carito“ užsieniečių integracijos programos vadovė Ilma Skuodienė akcentavo, kad norint įtraukti atvykusius žmones į darbo rinką, negana sumažinti pašalpas – reikia efektyvinti kalbų kursus, visą integracijos sistemą, įgalinti žmones dirbti. Per septyniolika metų Lietuvoje apsigyveno beveik 4000 užsieniečių, tačiau lig šiol dauguma jų buvo iš kaimyninių šalių ir kalbantys rusų kalba, todėl integruotis galėjo žymiai lengviau. Taigi, pasak I. Skuodienės, dabar atvykstančių pabėgėlių integracija yra iššūkis ne tik valstybinei sistemai, bet ir pačioms nevyriausybinėms organizacijoms. „Manome, jog pašalpų dydis turėtų būti nustatomas kiekvienu atveju individualiai, o ne visiems taikant vienodas išmokas. Atvykstančiųjų integracijos ir darbo galimybės yra labai skirtingos“, – sakė I. Skuodienė.
Akivaizdu, jog Vyriausybė jaučia visuomenės spaudimą dėl paramos pabėgėlių integracijai, todėl pasirinko strateginį ėjimą ir suvienodino pašalpas jiems iki lietuviams mokamų pašalpų dydžio. Jau nekalbant apie tai, kad patys Lietuvos gyventojai sunkiai geba pragyventi iš tokių pašalpų ir naudojasi „Carito“, „Maisto banko“, „Maltos ordino“ ir kitų labdaros organizacijų parama, atvykstantys žmonės neturi čia nei tėvų ar senelių, pas kuriuos galėtų pagyventi, nemoka lietuvių kalbos, neturi jokių socialinių ryšių ir draugų, iš kurių galėtų sulaukti paramos, ar kaimo, iš kurio galėtų atsivežti bulvių. L. Kukuraitis pabrėžė, kad iš skirtingos kultūros atvykusiems žmonėms ilgiau užtrunka įsidarbinti. Pagrindinės kliūtys yra kalbos barjeras ir neigiamas visuomenės nusistatymas, todėl akivaizdu, kad visiškai skirtingos kultūros žmonėms pusmetis yra gerokai per trumpas laikas sėkmingai integruotis ir atsistoti ant kojų.
Beje, vieną iš šių trijų krikščionių šeimų globoja Vilniaus Bernardinų parapija. Lapkričio viduryje parapijos bendruomenės nariai gavome laišką, kad irakiečių šeimą globojanti parapijietė „pramušė kaktą“ besistengdama rasti šeimai naują būstą. Nei per agentūras, nei asmeniškai skelbimais internete butus nuomojantys žmonės nenorėjo išnuomoti patalpų šiai irakiečių šeimai. Nepadėjo nei aiškinimai, jog jie krikščionys, o šeimą globoja pats Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Nesugalvodama kitų išeičių, moteris kreipėsi į parapijiečius, kad šie padėtų savo pažintimis. Tokia tad atmosfera pasitinka atvykstančius žmones.
Po siaubingų išpuolių Paryžiuje teko bendrauti ir su Lietuvos totore, Keturiasdešimties Totorių kaimo bendruomenės pirmininke Fatima Buinovska. Norėjome nufilmuoti ją laidoje apie šį istoriškai ypatingą kaimą ciklui „Pasivaikščiojimai po Vilnijos kraštą“. Deja, moteris atsisakė, nes jų bendruomenė patyrė visuomenės priešiškumą po įvykių Paryžiuje vien todėl, kad išpažįsta islamą. Taigi moteris bijojo viešumo. Mat iškart po teroristinių atakų žurnalistai pradėjo važinėti po visas Lietuvos musulmonų bendruomenėles ir klausinėti jų nuomonės apie pastaruosius įvykius Prancūzijoje, taip susiedami šiuos žmones (labai noriu tikėti, jog nepiktybiškai) su agresoriais ir teroristais. Nepaisant to, jog totorius į Lietuvą dar prieš 600 metų pasikvietė kunigaikštis Vytautas ir visus šiuos amžius lietuviai su jais puikiai sugyveno. Bendruomenės nariai netgi išsakė būgštavimų dėl savo senos medinės mečetės saugumo, kad ultradešiniųjų pažiūrų šalininkai ar nebrandus jaunimas gali sumanyti ją išniekinti.
Visa tai yra pavyzdžiai, kaip niekuo dėti žmonės turi kentėti dėl keleto radikalų išpuolių, juos eskaluojančios žiniasklaidos daromų klaidų ir sukelto visuomenės priešiškumo. Po pasaulį sukrėtusios tragedijos Paryžiuje Europos Sąjungos narės susirūpino vidaus saugumu ir nutarė peržiūrėti pabėgėlių priėmimo politiką. Pats Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius teigė, kad į mūsų šalį bus perkelti tik labai kruopščiai patikrinti žmonės, neturintys jokių dėmių biografijoje, kuriems tikrai reikia pagalbos ir nekyla abejonių dėl pabėgėlio statuso. Tai svarus ir teisingas požiūris – valstybė privalo atlikti būtinas patikros procedūras ir užtikrinti, kad į Lietuvą atvyksta tie, kuriems iš tiesų reikalinga pagalba. Tačiau, jeigu jau užtikriname, jog atvykstantieji yra nepavojingi dori žmonės, bėgę nuo negandų savo šalyse, kodėl tuomet apsunkiname jiems integracijos galimybes?
Juk būtent pabėgėlių ir migrantų palikimas likimo valiai lėmė daug problemų Europos valstybėms. Net ir geri žmonės, niekaip nesugebėdami įsikabinti į gyvenimą, atsistoti ant kojų ir išlaikyti šeimas, gali nupulti į nusikalstamą veiklą. Man čia peršasi analogija su iš kalėjimo išėjusiais žmonėmis. Darbdaviai bijo priimti į darbą įkalinimo bausmę atlikusius asmenis, o pastarieji, užsiregistravę darbo biržoje, sunkiai sugeba įsidarbinti. Tačiau jeigu grįžęs žmogus niekaip negauna darbo, o po pusmečio netenka ir Sodros pašalpos, negalėdamas pragyventi jis pastūmėjamas vėl grįžti prie nusikalstamos veiklos. Panašus paradoksas vyksta ir su pabėgėlių integracija: rūpinamės vidiniu šalies saugumu, tačiau nesistengiame padėti atvykėliams įsitvirtinti ir ateityje teikti naudą valstybei. Tuo būdu prieštaraujame patys sau.
Šiuo atveju bus labai svarbus bendruomenės indėlis. Nepaisant būgštavimų ir neigiamo dalies visuomenės nusistatymo, yra neabejingų ir norinčių padėti žmonių. Tai liudija ir nuoširdus Vilniaus parapijų bendravimas su vasarą atvykusiomis irakiečių šeimomis, visokeriopa joms teikiama pagalba. Kalbėdamas apie šį žmogiškąjį, o ne valstybinį lygmenį, popiežius Pranciškus kvietė katalikų parapijas priimti bent po vieną pabėgėlių šeimą. Šis kvietimas nebūti abejingiems itin aktualus dabar, į Lietuvą pagal ES perkėlimo planą atvykstant pirmosioms šeimoms, kurių laukia sudėtingas integracijos kelias. Ar, prasidėjus Gailestingumo metams, gebėsime parodyti gailestingumą pabėgėliams?
MONIKA MIDVERYTĖ OFS
