Penktadienį priešpiet, išlydėta Prezidentės kanceliarijos darbuotojų bei Krašto apsaugos viceministro, bendrijos „Lemtis“ ir Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos ekspedicija išskrido į Maskvą, o iš ten – į Krasnojarską. Paryčiais nusileidusius oro uoste mus pasitiko ekspedicijos vadovas Gintautas Alekna, kuris jau buvo suradęs transportą bei nakvynę mieste. Kiek atgavę jėgas išėjome pirkti įrankių, reikalingų mūsų užduočiai vykdyti. Kitą dieną kibome į darbus.
Kizendžiulis
Traukiniu pasiekę stotį netoli Kizendžiulio kaimelio pradėjome žygį. Tikslas – surasti kapinaites ir išsiaiškinti, ar jose yra lietuvių tremtinių kapų. Vos įėję į taigą buvome užpulti uodų, nuo kurių gynėmės tinkleliais, purškalais ir pirštinėmis. Deja, dauguma jų nepadėjo.
Kilometras po kilometro artėjome prie kaimo, vis praeidami vieną kitą apleistą sodybą, kol galiausiai radome du vietinius, kurių pasiteiravome apie kaimelio kapinaites. Jas praėjome. Reikia grįžti keturis kilometrus pro meškų išgulėtas pievas.
Galiausiai kapines radome, bet jokių ženklų, kad jose būtų palaidoti lietuviai, nepamatėme. Deja. Visgi ėjimas ir uodų maitinimas nenuėjo veltui. Juk kam nors reikėjo tai padaryti ir išsiaiškinti, ar mūsų tremtiniai atgulė Kizendžiulio kapinėse, ar ne.
Nuo kapinių iki traukinių stoties reikėjo eiti kitu keliu, nei atėjome. Šis kelias nebebuvo toks malonus kaip pirmasis. Teko bristi per mūsų pačių ūgio žolynus, pelkes, net reikėjo keltis per mums kelią užkirtusį upelį. Po tokio krikšto beveik visų mūsų batai buvo permirkę. Visgi gana greitai įveikę visas kliūtis pasiekėme mums jau pažįstamą kelią. Juokinga, kai pradžioje, saugodami savo naujus batus, visi stengėsi ieškoti kuo sausesnės vietos, o dabar po pelkės ir keliolikos kilometrų visi einame nematydami kliūčių. Visos problemos ir sunkumai yra tik mūsų galvoje.
Svisčiovas
Mūsų antroji užduotis – Svisčiovo kapinaitės, kuriose sustojome pakeliui Manos upės link. Čia yra keli lietuvių tremtinių kapai, išlikęs antkapinis paminklas Vingui Liuberskiui (1867–1948). Lietuviška kapinių dalis buvo apaugusi medžiais ir krūmynais, kuriuos greitai iškirtome, kad būtų galima įžiūrėti likusias tvoras ir palinkusius, bet vis dar stovinčius kryžius. Dirbome greitai ir efektyviai, pasiskirstę užduotimis, todėl kapinaitės netrukus išgražėjo. Tiesa, tarp iškirstų medžių radome ne tik pagal rusų papročius paliktų butelių ir stiklinių, bet ir kairės rankos žastikaulį, kurį pagarbiai padėjome ant aptverto kapo kauburėlio.
Kas pasidžiaugę nudirbtu darbu, kas užkabinę Trispalvę ant Vingo Liuberskio kapo tvorelės, kas mintyse sukalbėjęs „Amžinąjį atilsį“, palikome kapines. Ekspedicijos vadovas padėkojo komandai už gerą darbą ir išreiškė viltį, kad taip dirbsime visose kapinaitėse.
Vis gražėjančiomis kalvomis vedusiu keliu pasiekėme Beretę ir Brodo kaimelį netoli jos.
Jonas, Priiskovaja ir Urmanas
Jonas gyvena Brode, netoli Priiskovajos kapinaičių. Jis lietuvis, gimęs jau tremtyje, vis dar šiek tiek kalbantis lietuviškai. Smagu rasti ką nors kalbantį tavo gimtąja kalba 5000 kilometrų nuo namų, ir dar smagiau, kad Jonas yra pasiruošęs mums padėti tvarkant Priiskovajos ir Urmano kapinaites.
Pradėjome nuo Priiskovajos, kurias saugojo gyvačių sargyba. Apėję ją, perlipę per upę ir grandininiu pjūklu prasipjovę taką, radome kapinaites su vis dar stovinčiomis tvoromis ir kryžiais. Čia prieš kelerius metus lankėsi kita G. Aleknos ekspedicija, kurios darbai vis dar matomi. Vėl pakėlėme kryžius, išgenėjome medžius ir paruošėme vietą tvorai, kurią tversime kitą dieną.
Trečiąją ekspedicijos dieną, susispaudę Jono draugo UAZ ir lydimi Jono vairuojamos „Nivos“ dardėjome Urmano link, pakeliui sustodami pažiūrėti Manos upės panoramos. Urmano kapinaitėse vėlgi tik ieškojome lietuvių kapų, nes nebuvo aišku, ar jie dar išlikę.
Pakeliame vieną nuvirtusį kryžių – ukrainietiškas, kitą – vėl tas pats. Ekspedicijos vadovui keista, kad ant ukrainiečių kapų stovi lietuviško skyriaus kryžiai – su saulės motyvu, su stogeliu virš Nukryžiuotojo. Beveik praradę viltį rasti lietuviškus rašmenis, keliame trečiąjį. Zaleckis. Lietuvis. Gimęs ir miręs 1954. Dar liūdniau...
Daugiau lietuvių kapų kapinėse neradome, todėl tik aptvarkėme aplinką ir pagarbiau pastatėme kelis kryžius. Grįžtame atgal į Priiskovają, pakeliui užsukdami į Jono sūnaus lentpjūvę medienos kapinių tvorai ir kryžiui.
Vakarop supjaustėme medieną, nugabenome į kapinaites ir dar kartą išvalėme mišką kapinių aplinkoje. Nors nespėjome pastatyti tvoros ir pakelti kryžiaus, jautėmės puikiai padirbėję. Regis, kasdien turėtume vis labiau pavargti, bet darbas vis labiau gerėja, o komanda vis labiau atrodo kaip vienas kumštis.
Mažytė išpažintis
Turiu prisipažinti. Prieš aplankydamas pirmąsias kapines, nejaučiau jokios mūsų ekspedicijos „dvasios“. Viskas atrodė tik kaip vėl kita kelionė, tačiau pamatęs paminklus su lietuviškais vardais kažkur Sibire, į šiaurę nuo Mongolijos, kai pakėlėme ir vėl pastatėme tą nuvirtusį kryžių ar pakabinus nors ir mažą Trispalvę, patriotiški jausmai ir pagarba Sibiro lemties ištiktiems žmonėms ateina greitai ir ilgą laiką nepasitraukia. Su šiais jausmais tęsiame savo ekspediciją.
Simonas Sprindys
Gintauto ALEKNOS nuotraukos
Svisčiovas
Priiskovaja
Urmanas
