„Mano brangūs bičiuliai, diena, kurios laukėme trejus metus pagaliau atėjo“, – taip antradienį Krokuvoje prasidėjusiose Pasaulio jaunimo dienose (PJD) kalbėjo kardinolas, Krokuvos arkivyskupas Stanislawas Dziwiszas sveikindamas jaunuolius, atvykusius iš visų tautų po dangumi. (Apd 2, 5)
Deja, PJD pradžią aptemdė išpuolis Prancūzijoje, kai Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje du užpuolikai buvo paėmę įkaitus ir nužudė kunigą. Dėl šio įvykio Krokuvoje kartu su piligrimais viešėjęs Ruano arkivyskupas Dominique’as Lebrunas buvo priverstas išskubėti namo. Prieš išvykdamas jis kreipėsi į tikinčiuosius skatindamas juos nepasiduoti neapykantai, kuri kaip nuodas plinta vis plačiau. „Katalikų Bažnyčia negali griebtis jokių kitų ginklų išskyrus maldą ir žmonių brolystę“, – rašė arkivyskupas ragindamas jaunuolius būti meilės civilizacijos apaštalais. Ugnies ugnimi neužgesinsi, kaip kad ir blogio nenugalėsi į jį atsakydamas savo blogiu. Į šiandienos įvykius atsakydami neapykanta tik padidintume visatos užterštumą šiuo sielą ėdančiu blogiu. Didžiausias visų radikalių ideolgijų galimas laimėjimas veikiausiai net nėra aukų, o užnuodytų ir įbaimintų sielų skaičius. Sielų, užnuodytų neviltimi, neapykanta, pykčiu, paskatintų į kitą žvelgti su baime kaip į potencialią grėsmę skaičius.
Taip, mes jokiu būdu neturime pamiršti prieš ką kovojame. Tačiau ši kova taptų beprasmė, jei neturėtume alternatyvos nihilistinei, smurto ir neapykantos kultą išpažįstančiai civilizacijai ir kovodami mūšyje ilgainiui taptume tokie patys kaip ir mūsų priešai. Mūsų alternatyva yra tai, ką arkivyskupas D. Lebrunas įvardijo kaip meilės civilizaciją, o Jonas Paulius II pakrikštijo gyvybės kultūra.
Meilė? Kai kam šis žodis, skambantis taip dažnai, jau kelia alergiją. Galbūt ir neveltui, nes tariamas bet kokia proga jis praranda savo reikšmę. Galime mylėti Dievą, savo mamą, tėtį, tačiau, pasakys kitas, lygiai taip pat galime mylėti ir spageti, šaudymą iš lanko, „Žvaigždžių karus“ ar Vilniaus „Žalgirį“. Vis tik, neabejoju, jog arkivyskupas, kalbėdamas apie meilę, mintyje turi gebėjimą suvokti, kad kitas lygiai taip pat kaip ir aš yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Tad ir mūsų santykis su tuo kitu kaip unikaliu Dievo tvariniu turi būti paremtas ne noru jį pražudyti, smerkti, nutėkšti į pragarą ar atriboti, o savo asmeniniu pavyzdžiu liudyti ne savo, o Jėzaus apreikštą tiesą, parodyti jam sektiną kelią, tikrąją kryptį. Kitaip tariant, pagrindinė motyvavija yra Jėzaus kvietimas žvejoti žmones, kad jie būtų išgelbėti, o ne pražudyti. Pagrindinis šios kultūros gyvybingumo rodiklis yra vilties šviesa net ir pačiomis niūriausiomis akimirkomis. Pagrindinis šios kultūros laimėjimas – perkeistos, iš neapykantos, pykčio, nuodėmės atkovotos žmonių širdys.
Gyvybės kultūra yra įsišaknijusi labai konkrečiuose moraliniuose principuose, kalbančiuose apie Dievo ir artimo meilę, besąlyginę pagarbą žmogaus gyvybei, orumui ir laisvei. Tai yra kultūra, įkūnyta dešimtyje Dievo įsakymų. Manau, jog šiandien tampa vis labiau aišku, kad tai, ką popiežius emeritas Benediktas XVI pavadino į diktatūrą pretenduojančiu reliatyvizmu, ne vienija ir telkia žmones, o kaip tik juos atomizuoja, skatina susvetimėjimą, masinę skirtingų tiesų produkciją, galiausiai atvedančią prie visiškos tiesos sąvokos infliacijos. Reliatyvizmu grįsta civlizacija nėra pajėgi duoti atsako radikalioms ideologijoms, ji veikiau yra linkusi užsisklęsti nuolatinėse abejonėse, įtarume, nesibaigiančioje smulkių asmeninių tiesų kovoje.
Žmones į draugę gali vienyti tik bendras moralinis pagrindas, bendras įsipareigojimas konkrečioms moralinėms normoms. PJD Krokuvoje yra puiki proga jaunimui iš viso pasaulio dar kartą atrasti tą bendrą pamatą, kuris juos vienija nepaisant visų kalbinių, kultūrinių, socialinių ar politinių skirtumų.
Šių metų PJD kalba apie Gailestingumą. „Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“, – skelbia oficialus iš Biblijos pasiskolintas renginio šūkis. Neseniai grįžau iš tarptautinės stovyklos, kurioje, kaip teigiama, buvo susirinkę jauni būsimieji lyderiai. Labai nemėgstu pasakymo būsimieji. Manau, kad jau dabar kiekvienas jaunas žmogus, ar jam būtų 14 ar 24, gali būti lyderis. Taip, vieni gali prisiimti didesnę, kiti kol kas mažesnę atsakomybę. Vienas gali būti lyderiu savo klasėje, o kitas – galbūt ir visoje mokykloje ar universitete, mieste ar neš šalyje. Svarbu yra tai, kad tiek lyderystė, tiek gailestingumas kalba ne apie statusą, o visų pirma apie konkrečius darbus, kuriuos esu pasirengęs padaryti vardan kitų. Tad ir šios PJD yra raginimas viso pasaulio jaunimui būti Gailestingumo apaštalais savo šeimose, klasėse, mokyklose, universitetuose, miesteliuose bei miestuose. Tai yra raginimas veikti čia ir dabar atliekant konkrečius Gailestingumo darbus sielai ir kūnui, o ne laukti kažkokios nežinia kada ateisiančios ateities, kai jau galėsiu pradėti kažką daryti.
Neabejoju, kad per šias PJD jaunimas iš viso pasaulio ne kartą katechezių ar homilijų metu girdės tai, kad kiekvienas žmogus yra pašauktas šventumui. Kiekvienos PJD turi savo globėjus, parinktus iš šventųjų tarpo. Šių metų globėjais yra Šv. Faustina ir Šv. Jonas Paulius II. Tai yra kvietimas jauniems žmonės plačiau susipažinti su šiais dviem žmonėmis ir jų pašaukimo keliu. Kiekvienas jų savaip atsiliepė į Dievo kvietimą ir savaip prisidėjo spręsdamas pagrindinius savo laikmečio iššūkius. Šventieji nebuvo kažkokie tai anapus laiko ir erdvės esantys superherojai. Jie buvo žmonės, veikę ir ieškoję Dievo konkrečioje aplinkoje ir sprendę labai konkrečias savo laikmečio problemas. Tam esame pašaukti ir mes, kurie šiandien gyvename neramiame pasaulyje, kuriame, panašu, vis labiau ima vešėti radikalizmo, neapykantos, nihilizmo piktžolės, grasančios užgožti tai ką, Ruano arkivyskupas pavadino meilės civilizacija, o Jonas Paulius II – gyvybės kultūra.
Donatas PUSLYS
EPA nuotrauka
