Pabėgėlių bangos kraštų istorijoje nėra naujas reiškinys. Tai, kas nauja – yra šių bangų dydis ir geografija. JT agentūra pabėgėliams (UNHCR) vos prieš keletą dienų, rugsėjo 18 dieną, paskelbė ataskaitą apie naują „rekordą“: priverstų persikelti žmonių skaičius pasiekė beveik 60 milijonų. Prieš dešimt metų jų buvo 22 milijonais mažiau. Pasaulio mastu, kasdien pabėgėliais tampa keliasdešimt tūkstančių žmonių. Pagrindinė priežastis yra karai, konfliktai, po to – nepakenčiamas skurdas.
Per pastaruosius penkerius metus atsirado ar atsinaujino penkiolika didelių konfliktų: aštuoni Afrikoje, trys Artimuosiuose Rytuose, trys Azijoje ir vienas Europoje, Ukrainoje. Pabėgėlių skaičiumi „pirmauja“ Sirija: net pusaštunto milijono sirų tapo vidaus pabėgėliais ir beveik keturi paliko savo tėvynę. Afganistane skaičiai siekia pustrečio milijono, o Somalyje virš milijono. Beveik devyni iš dešimties pabėgėlių yra iš ekonomiškai silpnesnių kraštų. Ginkluoto konflikto Europoje, Ukrainoje, sukeltos pabėgėlių bangos skaičius siekia 321 tūkstantį. Pabėgėliai tampa prieglobsčio prašytojais, kurių akys dažniausiai krypsta į Europą arba Amerikos kontinentą.
Kaip ne kartą yra priminęs, kreipdamasis į viešąją sąžinę, popiežius Pranciškaus, už šių didžiulių skaičių yra žmonės, kurie nesiskiria nuo kiekvieno iš mūsų šeimos narių ar draugų, kurie trokšta pamatinių dalykų – saugumo, pragyvenimo, ateities perspektyvos vaikams. Valstybių ir tarptautinė humanitarinė teisė numato pareigą ir priemones padėti pabėgėliams, tačiau dėl tikrų ar tariamų priežasčių šios normos dažnai lieka ant popieriaus. Tačiau pabėgėliai niekur neišnyksta ir akivaizdu, kad pabėgėlių krizė reikalauja ne vien humanitarinio, bet ir politinio bei ekonominio atsako globaliu lygiu. Ne paslaptis, kad dalis karų yra sukeliama kitų valstybių.
2015 metais Jungtinių Tautų Organizacija ėmėsi iniciatyvos surengti aukšto lygio susitikimą, kuriame į migracijos ir pabėgėlių krizę būtų pažvelgta kitaip, siekiant sužadinti būtiną kooperaciją tarp valstybių ir naujas iniciatyvas. Šis susitikimas įvyko rugsėjo 19 dieną, JTO būstinėje. Jo rezultatus aprašo „Niujorko deklaracija“, kuri pabrėžia, kad pabėgėliai turi teises, kad jų vaikams būtinas švietimas, kad būtina padėti šalims, kurios priėmė daug pabėgėlių, kad pabėgėlių krizės sprendimai turi apimti priemones dėl saugumo ir dėl vystymosi, nes taip, kaip pripažįstama teisė migruoti, turi būti gerbiama ir teisė nemigruoti.
Tarp kalbėjusių JT viršūnių susitikime apie didelės apimties migracijos ir pabėgėlių problemą buvo kardinolas Pietro Parolin, Popiežiaus valstybės sekretorius. Jis pakartojo, kad kalbama apie vieną iš didžiausių humanitarinių, politinių, socialinių ir ekonominių klausimų mūsų dienomis, kurio negalima nei išvengti, nei ignoruoti. Atsakomybę nešantys žmonės turi moralinį imperatyvą reaguoti, sprendimai turi būti globalūs ir daugiapusiai.
Kardinolas Parolin priminė „aukso taisyklę“: elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad jis elgtųsi su tavimi. Tokia turėtų būti esminė nuostata pabėgėlių atžvilgiu, greta suprantamų bei teisėtų valstybių ar visuomenių rūpesčių dėl migracijos sunkumų. Teisinės ar fizinės sienos nėra tikras ir žmogiškas sprendimas. Priešingai, ilgainiui tai žadins tik dar didesnes įtampas. Kaip ir daugelis kitų, Šventojo Sosto diplomatijos vadovas pabrėžė, kad būtina žvelgti į gilumines priežastis, kurios verčia žmones palikti namus, stabdyti tas jėgas ir tuos planus, kuriems karas, korupcija, aplinkos degradavimas, nuskurdinimas yra komercinis planas.
Vatikano radijas
