Darom/juosta




Jūratės Norvaišienės poezija, 2022 m.

Į rusų motinas kreipiuos

 

Aš Motina esu, o ne karė.
Aš moteris gyvybę žemėn siųsti.
Todėl suprasti negaliu ir negaliu žiūrėt,
Kaip tie jauni kareiviai žūsta.

 

 

Ar jie suprato, kur bus siunčiami?
Kad tankų vikšrais traiškys taiką?
Ar žino motinos, kokiam vaikai kely
Ir kam beprasmio kraujo reikia?..

 

 

Ar gimdė juos, linkėdamos žudyt?
Nukreipt ginklus į tokį patį vaiką?
Ar nemiegojo tam, kad naktimis
Kažkam jų sūnūs sustabdytų laiką?

 

 

Neatiduokit, Motinos, sūnų!!!
Neleiskit, moterys, kariauti vyrams!
Už šitą skausmą, degsite skausmu
Nerasdamos, kur jiems kapus supylė.

 

Į rusų Motinas kreipiuos –

Padėkit sustabdyt šį karą!
Prasmė gyvenimo vaikuos,
Prasmė pasaulį kurti gerą.
 
Kam tas karas?…
 
Šitoks rytas gražus – kam tas karas?
– Teka saulė, pavasariu kvepianti.
Lapo pumpure gemalas žalias
Po žiemos kantriai kalas gyventi.
 
Kaip pažadinti žmogišką širdį –
Dar negimę kiekvienas ją turime.
Ar maldaujančio balso negirdi?
Ar nebijo skęst prakeiksmų liūne?
 
Kaip galėtų užmigt naktį mamos,
Kai vaikai rankon šautuvus ima?
Ir jau niekas negali būt ramūs,
Kai vaitoja kare Ukraina…
 
Kai į Žemę vis geriasi kraujas
Tų, kurie tik išmoko gyventi.
Kužda lūpos – prašau, tegul liaujas –
Juk turėtų kas nors būti švento…
 
Aušta rytas gražus – kam tas karas?
– O vis dega sprogdinami miestai…
Ar matai, Dieve, kas Žemėj daros?
– Kai galėtų visiem saulė šviesti…
 
Jūratė Norvaišienė, 2022 m.
 

 

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode