Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?

Viena vertus, toks pasakymas teisingas – senstanti valstybė yra galvos skausmas pensijas skirstančioms institucijoms. Kita vertus, senėjimas neturėtų tapti (nors dažnai tampa) socialine problema. Senstantys asmenys jaučiasi atstumti, atskirti nuo visuomenės – juos retai matome kultūriniuose renginiuose ar kitoje plačiajai visuomenei atviroje veikloje. Nors valstybės lygiu pakeisti pensijų sistemą ir skatinti įtrauktumą skiriant daugiau lėšų yra sudėtinga, galime atsigręžti į tai, ką visuomenė galėtų padaryti norėdama labiau įtraukti dažnai nuo įvairių veiklų atskirtus senjorus.

Kalbamės su Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonių vienuole seserimi Pranciška. Jonavoje ji dirba jau vienuolika metų. Atvykusi čia kaip katechetė, subūrė Sekmadieninę mokyklą, veda vaikus, jaunuolius ir suaugusiuosius dvasinio pažinimo keliu. Porą metų Pranciška paskyrė Bukonių kaimo šeimoms ir vaikams, kad keltų jų savivertę ir pasitikėjimą Dievu bei savimi.

Visi mes vienaip ar kitaip siekiame gero gyvenimo... Kas tai yra, turbūt būtų sunku apibrėžti, tačiau dabartinė mūsų visuomenė dėl įsivaizduojamo gero gyvenimo itin pataikauja kapitalistinėms įmonėms, verslininkams, technologijų kūrėjams, kurie mums kuria, o gal dar tik sukurs menamą geresnį gyvenimą.

MARIJA ŽEMAITYTĖ – Klaipėdos jaunimo teatro aktorė, režisieriaus ir aktoriaus Valentino Masalskio auklėtinė – interviu pasakoja deganti trimis dalykais: aktoryste, kelionėmis ir ugnies stichija.

Kas yra godumas

Kalbant paprastai, būti godžiam reiškia per daug mėgti pinigus ir materialius turtus. Ne vien jų turėti, bet turėti nesaikingai. Šv. Tomo Akviniečio  apibrėžimu, gobšumas (iš esmės tas pat, kaip godumas) yra „per didelė turto meilė“, nesaikingas noras įgyti ar turėti geram gyvenimui reikalingų daiktų.

„Lietuviškasis kultūros paveldas liudija, kad Lietuva nuo seno yra neatsiejama Europos dalis, todėl šiemet ralyje ypatingą dėmesį skirsime objektams, kurie atskleidžia mūsų europietiškas šaknis ir sąsajas su kitais Europos kraštais“, – pristatydama kultūrinį motociklininkų ralį „Ryterna modul Mototourism rally“ sako viena jo organizatorių Birutė Vaitkutė.

Prieš kurį laiką su šeima leidomės į nuotykį nacionaliniame parke. Po maždaug valandą trukusios kelionės vaikai norėjo žūtbūt ištrūkti iš automobilio, tyrinėti, keliauti pėsčiomis ir plaukioti.

Kodėl blogis traukia? Kodėl kartais jis net patrauklesnis už gėrį? Kodėl tenka sunkiai kovoti, renkantis gėrį? Pats blogio egzistavimas ir jo žavesys – viena didžiųjų žmonijos mįslių. Ar kada ją įminsime iki galo?

Daržininkystė ar sodininkystė neretai vertinama kaip terapijos priemonė suaugusiesiems, tačiau naudinga yra ir vaikams. Psichologų teigimu, būtent daržovių auginimas gali atskleisti stulbinamų rezultatų, kai siekiama įveikti mokymosi sunkumus ar elgesio sutrikimus. Tačiau ne visi vaikai mėgsta žemės ūkio darbus, todėl vaikų psichiatro Lino Slušnio teigimu, norint tuo sudominti pačius mažiausius, reikia būti ypač kūrybiškiems.

Sutuoktinių skirtumai gali būti ne tik ginčų priežastis, bet ir padėti kurti vaisingą santuokinį gyvenimą. Biblijoje randame pavyzdį – Tobiją ir Sarą, kurių tvirta sąjunga atlaikė visus išbandymus. Nepaisant daugybės kelią pastojusių kliūčių, jiedu įveikė blogio ir mirties dvasią. Išsakyti savo poreikius, iš naujo atrasti dialogo taisykles, susitaikyti su savimi ir kitu, ir drauge kurti santuoką bei namus, kuriuose netrūktų šilumos, – štai taip galima atkurti tikrąją Meilę.

Vaikų peštynės – sveikas ir prasmingas užsiėmimas. Tai vienas iš būdų jiems išmokti patiems įveikti problemas, spręsti tarpusavio konfliktus ir atrasti savo vietą šeimoje. Bet tėvus ir globėjus nuolatinės rietenos gali gerokai išvarginti, ypač per atostogas, kai vaikai daug laiko praleidžia kartu, rašoma svetainėje psychlopaedia.org.

Neretai vyrai mato moteris kaip duotybę, kuri visada bus šalia, tad ne visada stengiasi jas suprasti. Trukdydamas moteriai jaustis ypatinga ir visą savo dėmesį ilgesnį laiką skirdamas kažkam kitam, vyras gali pakliūti į didelę bėdą, svetainėje yourtango.com. rašo santykių ekspertas ir konsultantas amerikietis Dave`as Elliottas. Dažniausiai, specialisto teigimu, nesėkmes santykiuose lemia daugelio vyrų daromos santykių klaidos.

Užuot ginčijęsi su partneriu, nuleiskite garą iš dalies sutikdami su jo argumentais ar pateikite neigiamą teiginį, kuris nutraukia diskusiją dar jai neįsibėgėjus, svetainėje dumies.com rašo psichoterapeutė Paula Hall. Jos teigimu, nutraukti namuose vykstantį karą gali padėti kelios gudrybės, pavyzdžiui, užsikirtusios plokštelės metodas.

Dažnai manome, kad išdrįsdami būti netobuli pasaulyje, kuriame kiekvienas siekiame atrodyti idealūs, būsime sutrypti ir sunaikinti. Tačiau ar tikrai? Galbūt metas pasekti tobulybės kultui atsipiriančiu gyvenimo būdo keliu – išmokti viską paleisti ir atsipalaiduoti? Juk ir taip kasdien sau nurodinėjame, kokie turėtume būti ir kaip turėtume elgtis. Leidyklos „Vaga“ rekomenduojamoje žymaus prancūzų meditacijos mokytojo Fabrice'o Midalio knygoje „C’est la vie: menas nesukti sau galvos“(vertė Monika Rudokaitė-Marcinkevičienė, 2018) raginama nustoti varginti save siekiant tobulybės, stengiantis atitikti visuomenės primestus ir pačių įsikalbėtus standartus bei reikalavimus. Autorius moko drąsiai tarti „ne“, stabtelėti, jei reikalai nesiklosto taip, kaip norėtume, o kartais ir visai liautis daryti dalykus, kurie nedžiugina, kad atrastume gyvenime vietos tam, kas iš tiesų suteikia mums laimės. Dalinamės penkiomis priežastimis, kodėl perfekcionizmo kultas iš tiesų mums gali būti ne naudingas, bet netgi pavojingas. 

Frazė „aš per daug užimtas“ yra tapusi savotišku prekės ženklu, įrodančiu tariamą žmogaus svarbą ir pranašumą, tačiau iš tiesų mes nesame labai užimti, rašoma portale psychologytoday.com. Pasak straipsnio autorės psichologijos profesorės Jaime Kurtz, atradę laiko kokiam nors pomėgiui nustebtumėte – daugelį darbų galite atlikti kur kas greičiau, be to, taptumėte laimingesni ir įdomesni aplinkiniams.

Kokias savo atžalų savybes turėtume ugdyti, kad vaikai lengviau susidorotų su sudėtingomis situacijomis ir kaip galėtume paskatinti jų kūrybinį mąstymą?

Sunku dabar ir įsivaizduoti, kad išklausius penkis žmones per dieną būtų įmanoma ramiai užmigti, portalui LRT.lt atvirauja beveik du dešimtmečius psichologu dirbęs Julius Kvedarauskas. „Psichologas bus tau draugas, bet už pinigus. Kodėl gi pirma nepaskambinus draugui?“ – svarsto specialistas. Pasak jo, psichoterapija galima užsiimti ne tik gydytojo kabinete, o visuotine vertybe laikomas atvirumas gali pakenkti pačiam žmogui.  

Daug visuomenės dėmesio ir palaikymo sulaukusi iniciatyva „Niekieno vaikai“ jau skaičiuoja pirmuosius rezultatus, kurie džiugina ir kelia nerimą vienu metu. Vos per mėnesį savanoriai 375 valandas paskyrė 11-ai vaikų, kurie dėl ligos ar krizinės situacijos šeimoje vieni atsidūrė ligoninėje. Galima džiaugtis, kad vaikai itin sunkiomis akimirkomis neliko vieni, tačiau kelia nerimą tai, kad jų buvo keliskart daugiau, nei skelbė ankstesnė statistika.

Savižudybių statistika Lietuvoje išlieka viena aukščiausių Europoje, tačiau tendencija palengva mažėja aktyvaus visuomenės dėmesio ir gausėjančių diskusijų dėka. Nevyriausybinių organizacijų ir aktyvių, neabejingų žmonių dedamomis pastangomis pradedame suvokti, kad emocinių sunkumų iš tiesų išgyvename visi, ir kiekvienas galime padėti ir stiprinti savo emocinę sveikatą.

Kartais vaikai gali meluoti – tai nebūtinai blogas dalykas, todėl nerimauti nereikėtų, LRT KLASIKAI sako psichologė psichoterapeutė Rasa Bieliauskaitė. „Tai mane džiugina, nes aš pati paauglystėje tikrai meluodavau tėvams ir mokytojams“, – neslepia ji, bet pabrėžia, kad tėvai savo vaikams niekada neturėtų meluoti.

Apie neigiamus vaiko jausmus ir rizikingą elgesį gali byloti ne tik nekontroliuojamos emocijos, bet ir tyla arba nuolat išsakomas „ne“.

Juk vieni vaikai kenčia garsiai, o kiti – pasineria į tylą, patempia lūpą, juos užklumpa baimės priepuoliai, prasta nuotaika, jie užsisklendžia savyje, tampa pikti ir irzlūs. Kaip tinkamai reaguoti į vaiko užsisklendimą ir nuolat kartojamą „ne“ („nenoriu“, „nežinau“, man „nesvarbu“, „nerūpi“)? Kodėl vaikai taip elgiasi ir kaip pelnyti jų pasitikėjimą?

Visi norime, kad mūsų vaikai užaugę taptų laimingais ir gerais visuomenės piliečiais. Augdami vaikai it kempinės sugeria tai, ką jiems suteikia geri mokytojai ar aplinkybės, tik bėda, kad kartais aptingstame jiems vadovauti. 

Paradoksalu: svajodami apie gražesnę ateitį, įsisukame į nesibaigiančių siekių ir tikslų rutiną, pamiršdami, kad gyvenimas vyksta čia ir dabar. Turime gražesnius namus, tačiau juose praleidžiame vis mažiau laiko, esame turtingesni, tačiau vis rečiau nuoširdžiai mėgaujamės gyvenimo teikiamais malonumais.

Politikos mokslų bakalaurės Emilijos Karčevskos kalba, pasakyta per Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto diplomų teikimo šventę, gegužės 22 d.

Gerbiami Vilniaus universiteto ir mūsų bendruomenės nariai, brangūs Instituto darbuotojai, mieli bendrakursiai, mylimi svečiai!

Viešojoje erdvėje vis dažniau girdime kalbant apie emocinę sveikatą, emocinį intelektą, jo svarbą gyvenime, darbe ir įtaką savijautai. Suprantame, kad tai yra naudinga ir svarbu, tačiau konkrečios reikšmės neapčiuopiame.

Kas yra emocinė sveikata, kaip ją gerinti, rūpintis ir pasiruošti gyvenimo sukrėtimams?

Gegužės mėnesį po pateikimo LR Seimas pritarė siūlymui „suteikti valstybės pripažinimą Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva““. Po savaitės nuo pateikimo Seimo Kultūros komitetas pritarė šiam siūlymui. Labai tikėtina, kad bendrija „Romuva“ įgis valstybės pripažinimo statusą. Tai nereiškia, kad ji įgis tą patį statusą kaip tradicinės religijos, tačiau valstybė suteiks jos „dvasininkams“ socialines garantijas, ji galės kaip religinė bendrija gauti paramą iš valstybės „kultūrai ir švietimui“, gauti kitų valstybės teikiamų lengvatų, eterio laiką apeigoms transliuoti per visuomeninį transliuotoją, galės mokyti šios religijos mokyklose tėvams prašant, netgi sudaryti teisiškai pripažįstamas santuokas ir pan. Suteikdama tokį statusą, valstybė pripažįsta tokios religinės bendrijos „dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą“ kaip valstybiškai reikšmingą ir svarbų.

Linos Vėželienės „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ visais atžvilgiais ženkli knyga. Ne vartant knygos puslapius, o vartaliojant kietai suspaustus viršelius – kitaip tariant, ieškant, į kokią kultūros lentyną tą knygą padėti, galima pasidairyti po pačią spintą ir atrasti voratinkliais aptrauktų kerčių, kurių niekas nejudina, nes, kaip sakė vienas populiarus vokietis, Dievas mirė.

Pasakykite, kaip planuojate savo laiką, o psichologai pasakys, koks jūs ir ar labai laimingas esate. Laiko planavimas ir savijauta yra susiję, todėl kartais verta nusisegti laikrodį, portale psychologytoday.com rašo apžvalgininkė Wendy L. Patrick. Anot jos, skirtingi planavimo įpročiai lemia skirtingą žmonių pasaulėžiūrą bei būdą.

Prasidėjus vasarai, daug Lietuvos žmonių kviečiami dalyvauti draugų ar giminių vestuvių ceremonijose. Tai labai graži ir jaudinama akimirka, kai jaunieji žengia prie altoriaus ir dažnai su ašaromis akyse taria ir priima mylimojo ištartus žodžius: „Prisiekiu visada tau būti ištikimas(a): kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu.“ Tai gražiausi kada nors ištarti dviejų vienas kitą mylinčių asmenų žodžiai. Kam jie reikalingi? Kokią reikšmę turi santuokos įžadai?