„Nuo didelio nuovargio, nuo karšto oro ir nuo stiklo degtinės, išgertos laive, mane suėmė miegas. Išsitiesęs ant nedidelės ir labai minkštos žolės užmigau taip kietai, kaip niekuomet nebuvau miegojęs. Miegojau gal apie devynias valandas, nes atbudęs supratau, kad visai šviesu. Norėjau atsikelti, bet negalėjau pasijudinti“, – taip Jonathano Swifto Guliveris pradeda savo pasakojimą apie patekimą į Liliputų šalį ir pažintį su mažaisiais žmogeliukais.

„Laimingas kunigas, jei jo asmenybė susiderina su pašaukimu, nes tuomet vidiniai išgyvenimai jo negniuždo ir veda į individualybės tobulėjimą.“ Kun. Vaclovas Aliulis MIC

Vaclovas Aliulis – iškilus Lietuvos dvasininkas, intelektualas, rašytojas, leidinių redaktorius, vertėjas, visuomenininkas, daug nusipelnęs Katalikų Bažnyčiai ir visai Lietuvos visuomenei. 

Laura ir Mantas yra ilgamečiai Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Vaikų dienos centro „Vilties angelas“ bičiuliai, tikriausiai taip būtų teisingiausia juos pavadinti. Mantas prieš dvidešimt metų, kada savanorystė dar nebuvo tokia madinga ir populiari, pradėjo savanoriauti vaikų dienos centre. Vėliau į draugystę su „Vilties angelo“ vaikais pakvietė ir savo žmoną Laurą. Jau septyneri metai jiedu dalyvauja programoje „Parama per atstumą“ ir finansiškai remia du vaikus, su kuriais draugystę kuria susirašinėdami laiškais.

Sudėtinga įsivaizduoti išsivysčiusią valstybę, kurioje skaitymo mastai mažėtų. Skaitymo procesas tyrinėjamas daugelį metų, bet skaitmeniniame amžiuje iškilo poreikis į skaitymą pažvelgti kitaip – per labai sparčios naujųjų technologijų pažangos prizmę. 

Taip teigia Aivaras Miliauskas, šiuo metu dirbantis socialinėje įmonėje UAB „Kauencraft“. Nuo vaikystės regėjimo negalią ir kitų sveikatos problemų turintį 40 metų vyrą likimas nelepino. Kaip ir jo dvylika brolių ir seserų, Aivaras užaugo internatuose. Nors išbarstyti po visą Lietuvą, tačiau ryšio neprarado. Dabar liko aštuoniese, todėl šeimą dar labiau brangina. Visi jie taip pat turi sveikatos problemų, tačiau nepasiduoda gyvenimo negandoms, kabinasi į gyvenimą. Aivaras didžiuojasi savo vyriausiu broliu Juozu, kuris buvo aktyvus sportininkas, dabar yra Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidentas, beje, taip pat yra dirbęs toje pačioje socialinėje įmonėje. Ir ne tik jis. Čia dirba ir Aivaro sesuo, brolio dukra, anksčiau yra dirbęs dar vienas brolis. Visi jie taip pat turi regėjimo ir kitas negalias.

Kalbant apie darbuotojų įvairovę organizacijoje, vis dažniau atkreipiamas dėmesys į kartų skirtumus. Nors ši tema susilaukia gana prieštaringų mokslininkų vertinimų, tačiau praktikams ji itin aktuali, nes darbo rinkoje pradeda dominuoti Y kartos darbuotojai, kurie apibūdinami kaip stipriai „kitokie“ nei jų pirmtakai.

Sociologas Vytautas Sakaitis pastebi, kad Kovo 8-osios šventė Lietuvoje gerokai transformavosi nuo sovietinių laikų ir įgijo kitokių formų, todėl jokios grėsmės visuomenei dėl jos šventimo neįžvelgia. Tuo tarpu prekybininkai pastebi, kad šventė neprilygsta didžiosioms metų progoms, bet yra gana aktyviai minima.

Kovo 2 dieną Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje įvyko konferencija „Lituanistika globalizmo vėtroje: ugdyti tautos kultūrą, stiprinti valstybę“.

Statistika skelbia, kad Lietuvoje kiekvienais metais apie 70 vaikų išgirsta gąsdinančią diagnozę – vėžys. Ligoninėje atsidūrusiems mažyliams tenka iškęsti ne tik kankinančias ir skausmingas medicinines procedūras, bet ir nuolatinį baimės ir nerimo jausmą. Daugelis tėvų, patys ištikti šoko, net nežino, kaip apie šią ligą kalbėtis su savo sergančiais vaikais.

Vokiečių dailininko Gerhardo Richterio darbai neturėtų patikti tradicinio meno gerbėjams – spalvos tarpusavy susimaišiusios, purvinos, o kompozicija nesuprantama, abstrakti. Tačiau šio abstraktumo gausu ne vien šiuolaikiniame mene – šis it veidrodis dažnai tik atspindi pasaulį, kuriame gyvename. 

Per vieną paskutinių organizuotų evangelizacinių renginių jaunimui išgirdau seniai girdėtą klausimą: „Kada bus laisvo laiko?..“ (Mat mūsų renginiuose tokio dalyko beveik nebūna.) Atsakymas paprastai toks, kad visas mūsų laikas yra laisvas – tiesiog pasirenkame jį praleisti tam tikra konkrečia forma (su tuo pasirenkame ir aplinkybes – tada jau reikia elgtis pagal vietinę dienotvarkę). 

Paklausta, ar išsiunčiau reikiamus dokumentus, nusišypsau ir nervingai sulinksiu. Skubu išsiųsti dabar pat. Vis dėlto pamelavau. Kolegė priėjusi paklausia, ar jai tinka naujieji akiniai. Nesvarbu, ką galvoju. Nenoriu, kad įsižeistų. Pameluoju.  

Kasmet JAV žurnalas „Fortune“ kartu su „Great Place to Work“ institutu skelbia patraukliausių darbdavių sąrašą, Lietuvoje vyksta „Verslo žinių“ organizuojamas „Geidžiamiausio darbdavio“ konkursas, o „OVC Consulting“ teikia apdovanojimus „AON Best Employers Awards“. Organizacijų atranka ir vertinimas remiasi darbuotojų ir vadovų apklausomis, kurių metu aiškinamasi darbuotojų santykis su vadovybe, kolegomis ir pačiu darbu. Pirmąsias vietas sąrašuose ir reitinguose pelno organizacijos, sudarančios motyvuojančias, įkvepiančias sąlygas produktyviai veiklai ir besirūpinančios savo darbuotojais.

Juokas – tai sveikata, laisvė ir spontaniškumas. Kodėl jis toks svarbus mūsų gyvenime? Ar humoro jausmą gauname gimdami, ar jį reikia lavinti taip, kaip laviname raumenis?

Atkurtos Lietuvos valstybės 100 metų jubiliejų atšventė ir Kauno rajono gyventoja Julijona Armonaitienė. Iš senos bajorų Blinstrubų giminės kilusia senole jau 20 metų rūpinasi Garliavoje kartu gyvenanti dukros Valerijos šeima.

Pastaruoju metu žiniasklaidoje padaugėjo diskusijų, susijusių su organų donoryste. Garsiai kalbėti šia tema – labai svarbu. Organų donorystė dažnu atveju yra susijusi su artimo žmogaus netektimi. Todėl suprantama, kad tai yra jautri tema, paliečianti tiek netektį išgyvenančius mirusiojo artimuosius, tiek tuos, kurie laukia kokio nors organo persodinimo operacijos.

„Tolerancija ir pilietinis pakantumas retai kada veši be aukštesnio išsilavinimo, gilesnio emocinio intelekto ir padoraus elgesio tradicijos. Pasaulyje, kuriame tikėjimas Dievo tvarka lengvai keičiamas tikėjimu viskuo, kas pakliūva didesnio ar mažesnio ekrano paviršiuje, labai greitai veriasi naujojo fanatizmo ir naujos elektroninių laukinių minios tamsybės“, – kalbėdamas per Tolerancijos žmogaus apdovanojimą teigė Sugiharos Fondas „Diplomatai už gyvybę“ pirmininkas Ramūnas Garbaravičius.

Neseniai Kazlų Rūdos kaimo tvenkinyje skendęs žvejys gali save laikyti laimės kūdikiu. Jo šauksmą, sklindantį iš už miškelio, tądien išgirdo moteris, kuri ir paskambino skubios pagalbos telefonu 112.  Atskubėję Kazlų Rūdos komandos ugniagesiai bandė jį gelbėti, mesdami virvę, tiesdami medžio šaką, bet 69-erių metų žvejui stigo jėgų į ją įsitverti. Laikas bėgo…  Tądien Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos ugniagesys naras Tomas Pečkys, gyvenantis Kazlų Rūdoje,  atostogavo. Apie tai, kad Kazlų kaimo tvenkinyje skęsta žmogus,  jam pranešė Bagotosios komandos ugniagesys, kuris įvykio eigą sekė per radijo ryšį. „Kol atvyks  narai,  brangi buvo kiekviena minutė. Išskubėjau nedelsdamas. Kadangi nardymas yra mano pomėgis, esu įsigijęs  savo įrangą. Šiai gelbėjimo operacijai prireikė naro kostiumo ir gelbėjimosi virvės“, – pasakoja T. Pečkys.

Trumpalaikis vidutinis skausmas, sunkaus nerimo ar su depresija susijusio nerimo sutrikimas, panika, erdvės baimė – dalis simptomų iš lietuvių pamėgtų migdomųjų, raminamųjų vaistų informacinių lapelių.

Rémi Brague’as (g. 1947) yra plačiai žinomas prancūzų filosofas, krikščionių, žydų ir arabų civilizacijų specialistas, eseistas, Paryžiaus Panteono-Sorbonos ir Miuncheno Ludwigo Maximiliano universitetų profesorius. 2009 m. jis buvo apdovanotas Prancūzijos Akademijos Filosofijos premija (Grand prix de philosophie) už viso gyvenimo darbus, o 2012 m. gavo Ratzingerio premiją už indėlį į teologijos mokslus. Du jo veikalai yra išversti į lietuvių kalbą: Ekscentriškoji Europos tapatybė (vertė Regina Matuzevičiūtė ir Kristina Kazakevičiūtė, Vilnius: Aidai, 2001) ir Pasaulio išmintis: žmogaus visatos patyrimo istorija (vertė Jūratė Žalgaitė-Kaya, Vilnius: Aidai, 2005). Brague’as 2006 m. viešėjo Lietuvoje, skaitė paskaitą Vilniaus universitete. 

Po bemaž dvidešimt metų, praleistų Vilniuje, pedagogų Daliaus ir Linos Dapkų šeima ne vieną nustebino savo sprendimu su dviem mažamečiais vaikais persikelti gyventi į kaimo vienkiemį. Kas galėjo nulemti tokį sutuoktinių, dirbusių aukštojo mokslo institucijose ir gyvenusių pačiame Vilniaus centre, apsisprendimą? Apie šią gyvenimo permainą pasakoja Lina.

„Ateities bagažą susikrauname vaikystėje“, – užtikrintai pokalbį pradeda Vaida ir džiaugiasi bei dėkoja likimui, kad jos bagažas puikus, nes didžiausią įtaką Vaidos gyvenimui padarė labai rūpestingi ir dėmesingi tėvai. Būtent Vaidos šeima jai buvo ir yra viso gyvenimo pamatas.

Šiandien, kalbant apie radikalių politinių jėgų iškylima dažnai naudojamas populizmo terminas. Tačiau, pasak istoriko T. Snyderio, tai nėra tikslus, dabartinę politinę realybę atspindintis apibūdinimas, ir siūlo vartoti sado-populizmo sąvoką.

2017 m. lapkričio mėnesį t. J. Kentenicho šeimos pedagogikos akademijos dvejų metų programą baigė jau 3-ioji laida, aštuonios poros. Šiuo metu Kaune mokosi 4-oji akademijos laida. Pristatome 3-iosios laidos trijų porų pasakojimus apie tai, ką patyrė ir ko išmoko J. Kentenicho šeimos pedagogikos akademijoje. Savo mintimis dalinasi Astrida ir Gediminas Švedai, Vilmantė ir Vaidas Kmeliauskai, Jurga ir Paulius Speičiai.

Dviejų istorijos mokytojų reakcijos į prieštaringai vertinamą naują Lenkijos įstatymą, numatantį baudas ir iki trejų metų laisvės atėmimą asmenims, tyčia priskiriantiems lenkų tautai nusikaltimus, kuriuos Lenkijoje okupacijos laikotarpiu vykdė naciai. Laiško mokiniams autoriai – Sebastianas Matuszewskis ir Piotras Laskowskis – dirba daugiakultūriame Jaceko Kurońo vardo licėjuje Varšuvoje, taip pat yra Ringelblumo archyvo tyrėjai.

Įsivaizduokite, kad ramiai sau keliaujate atostogų. Lėktuvas skrieja įprastame 10 km aukštyje, jūs mėgaujatės šiltu gėrimu, o maloniai besišypsantys skrydžių palydovai praeidami klausia, ar nieko netrūksta. Tačiau tuomet jūsų nepažįstamas bendrakeleivis staiga pašoka ir atidaro lėktuvo duris. Kaip manote, kas tuomet nutiktų?

Vaiko sąmonė veikia kitaip nei suaugusiojo, todėl apie gyvenimo tiesas, sunkumus ir pasaulio sandarą geriausia sužinoti iš pasakų. Taip LRT RADIJUI sako Valdorfo pedagogikos auklėtoja, lektorė Edita Kuliavaitė. Kaip teigia ji, pasakose yra ir žiaurių vaizdų, tačiau reikia suvokti, kad taip kalbama ne apie fizinę, o metafizinę tikrovę.

Lietuvai minint valstybės atkūrimo šimtmetį, Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK) sveikina kiekvieną Lietuvos žmogų ir kviečia pasižiūrėti, kaip prieš 100 metų atrodė Lietuvos medikai ir pacientai. Vasario 16-osios proga VLK ir Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA) dovanoja virtualią archyvinių nuotraukų parodą „Medicinos pagalbos fragmentai Lietuvoje“.

Numalšinus Tado Kosiuškos vadovaujamo Abiejų Tautų Respublikos piliečių sukilimą, 1795 m. spalio 24 d. tarp Rusijos, Austrijos ir Prūsijos buvo pasirašytas trečiasis – paskutinis – ATR padalijimo aktas. Lenkijos ir Lietuvos karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui atsisakius karūnos, 1795 m. lapkričio 25 d. Lenkijos ir Lietuvos valstybė buvo ištrinta iš Europos žemėlapio daugiau kaip šimtui metų. 

Kęstutis Kazimieras Girnius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, politikos apžvalgininkas, filosofas, Institute dėstantis daugybę dalykų – nuo nacionalizmo studijų iki tautos sampratos lietuviškoje politinėje mintyje. Atgimimo įvykius jis stebėjo žurnalisto žvilgsniu, dirbdamas „Laisvosios Europos“ radijuje, vėliau kartu su žmona apsigyveno Lietuvoje.